Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.
Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.
Pagarbos argumentas tinka tada, kai (a) bendraujame su konkrečia žmoga, (b) pagal turimą informaciją galime nuspėti tos žmogos reakcijas, (c) pagal spėjimus, žmogą tam tikra apranga gali įžeisti ar priversti pasijusti nepatogiai ir (d) mums svarbi tos žmogos reakcija. Kitaip tariant, pagarba žmogai susikoncentruoja į pagarbą tam tikrai reakcijai, ir tam tikru būdu rengiamės ne todėl, kad nepagarba slypėtų kitokios aprangos esmėje, o todėl, kad galime nuspėti, kaip ta apranga paveiks tam tikrą žmogą, ir nusprendžiame, kad saviraiškos laisvę galima paaukoti, kad išvengtume neigiamos reakcijos. Ribinė tokios pagarbos atmaina – pagarba kultūrai, kai nusileidžiame tam tikroje visuomenėje priimtiems standartams, net jei nepritariame vertybėms, kurios juos suformavo. Tarkime, nemanome, kad vyrui rodyti nepridengtą kūną – nieko tokio, užtat moteriai – baisus nusižengimas. Kartais pagalvoju, kodėl sutinkame su kitų kultūrų taisyklėmis iš pagarbos, o prieš kultūrą, kurią laikome sava, kartais sąmoningai pamaištaujame. Įdomu, kad korėjietės įsitikinusios, jog gera išvaizda – beveik privalomas pagarbos darbdavėms ir klientėms ženklas. Todėl kai kurios atideda darbo paieškas, kol numes svorio, o, sakoma, kas dešimta jaunuolė yra gulusis po chirurgo peiliu… Viena draugė japonė pabrėžtinai nesitaiko prie visuomenės spaudimo visokeriopai tepti, tempti ir puošti veidą bei plaukus, bet, turėdama darbo reikalų su nepažįstamomis žmogomis, nedvejodama tepasi špaklių.
Manau, kad išties neturėtume pulti maištauti prieš visuomenes, kuriose apsilankome kaip turistai – turtingi ir daug sau leisti galintys laisvalaikio keliautojai. Ne mums tas visuomenes keisti, ir ne mūsų reikalas, kaip jos funkcionuoja. Taisyklė, kad žmogos idealiu atveju turėtų turėti tiek galios paveikti sprendimus, kiek tie sprendimai veikia jas, čia yra auksinė. Užtat visuomenėse, kuriose gyvename (gimėme ar imigravome), turime būti aktyvūs stereotipų griovimo proceso dalyviai. Individuali reakcija gali būti nulemta visuomenės stereotipų (vyras su auskaru – nerimtas, moteris ryškiu makiažu ir su mini sijonėliu – ištvirkusi, keių tipų raštų derinys – neskoninga ir t.t.). Šiuos stereotipus laužyti bei naikinti prasminga ir būtina.
XIX a. susiformavusi formali apranga nėra nei gražiausia, nei patogiausia, nei vienintelė „pagarbi“ apranga. Be to, ji turi tam tikro lankstumo. Vyrai šiuo atveju griežčiau apriboti – kostiumas ir viskas. Moterys gali rinktis kelnes ar sijoną, taip pat – netgi etninius drabužius. Japonė su kimono diplomatų pobūvyje ar afrikietės margomis sukniomis Jungtinių Tautų konferencijoje – nieko nepagarbaus. Tačiau nieko išlaisvinančio ar multikultūrinio čia nėra: šie drabužiai leidžiami tik todėl, kad atitinka europietišką standartą, kiek kūno galima rodyti. JT konferencijoje neįsivaizduojamos tos pačios afrikietės krūtų nedengiančiais apdarais.
Galų gale nereikia toli žiūrėti. Ką pagalvotumėte apie gotiškai pasidažiusią banko tarnautoją? Arba diplomatę, kurios oficialiam renginiui tinkamai parinkta kokteilinė ar vakarinė suknelė atidengia stambią jūreivišką tatuiruotę? O apie vyrą su aukštakulniais?
Pasakyti „Kodėl gi ne?“ nesunku, bet reikia pripažinti ir tai, kad paaukoti truputį saviraiškos ir patogumo daugeliui yra niekas, palyginti su grėsme prarasti klientes ar negauti norimo darbo. Taigi pagarba ar ne, ne tiek svarbu. Rengdamiesi pagal visuomenės priimtą standartą dalyvaujame apsikeitime kultūriniais kodais. Žinoma, kodai neatsiranda iš niekur ir neglūdi šiaip sau kultūros gelmėje. Kaip rašė P.Bourdieu, vadinamojo gero skonio standartai atspindi dominuojančios klasės ar subkultūros skonį, kad šioji galėtų be papildomų pastangų juos atitikti. Tačiau tai pripažinę, kur judėsime toliau? Laikysimės kultūrinių kodų ar ne?
Manau, kad šiuo atveju maištas vien dėl maišto toli nenuves. Taip pat, visoms vertybėms ir kodams liekant tokiems patiems, vien apsirengdami kitaip nepakeisime pasaulio. Grįžtant prie konkretaus pavyzdžio, oficialių žmogų numonė apie drabužių ir pagarbos santykį nepasikeis nuo to, kad žurnalistės nueis apsirengusios laisvalaikio drabužiais. Kodas tebėra.
Kelios galimos strategijos galėtų būti:
- Pokyčiai nuolatinėje aplinkoje. Žaidimų teorija teigia, kad individai elgiasi bendruomeniškiau ir racionaliau pagal kolektyvinį standartą, jei turi daugiau bandymų. Žmogos, su kuriomis nuolatos bendraujame, turi galimybę mus geriau pažinti ir įvertinti ne pagal drapanas. Taigi toms, kam svarbu pralaužti kodą, tai yra galimybė parodyti, kad anapus subkultūrinių ar kitaip nestandartinių drapanų slypi toks pats protas ir įžvalga, kaip ir po kostiumu (virš jo, tiksliau).
- Atributų maišymas ir stereotipų laužymas. Jei, pavyzdžiui, minėtos žurnalistės į spaudos konferenciją ateina ne tik su šlepetėmis, bet ir kramto gumą, nerišliai šneka ir vartoja daug šiukšliažodžių, prezidentė ir stebėtojos gaus visą stereotipo paketą. Tuo tarpu susikaupusi, gerai pasiruošusi ir pagarbiai besielgianti, bet laisvalaikio drabužiais vilkinti žurnalistė privers ją įsiminti ir suprasti, kad drabužis ne viską pasako.
- Galų gale, tiesiog būtina visuomenėje užkurti diskusiją ir persitarti, kokie kodai yra prasmingi besikeičiančiame pasaulyje, o kokie – ne.