Mėnesio archyvas: liepos 2009

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“

Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio „Dansu dansu dansu“. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti „Avies medžioklė. Antra dalis“ – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. „Brandųjį kapitalizmą“ pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. „Kas norės – susiras“ yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.

Blogovės valstybė

Štai du nekoordinuoti žiniasklaidos pranešimai:

Delfi: Seimas Darbo kodeksą pataisė darbdavių naudai: http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=23242270

Bernardinai: Smurtas prieš moteris darbe: vėl pirmaujame? http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F97663

Reguliuosimės taip, lyg viskas būtų OK, lyg niekas nieko neišnaudotų ir visi gražiai leopoldiškai susitartų. O gyvensime taip, lyg niekas nereguliuotų, lyg sugrįžtų XVII a. industrializacija. Visi pažįstame bent vieną žmogų, kurį iš darbo išmetė į gatvę „abipusiu sutarimu“. Realiai dvigubai padidėjo viršvalandžių norma. Dvi savaitės pranešti apie sumažintą atlyginimą?

Sena karikatūra apie kapitalizmą vaizdavo daugybę liesų kiaulių, savo išbadėjusius kaulėtus kūnus grūdančių tarp stambių, prie lovio patogiai įsitaisiusių bekonų. Orwellas, kaip socializmo kritikas, ironizavo: „Visi lygūs, tik kai kurie lygesni“. Tokio kapitalizmo, koks kuriamas Lietuvoje, aukai matyti kas kita: „Visi kiaulės, tik kai kurie kiaulesni“.

Budapeštą aplankius

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo „šunis vedžioti draudžiama“, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų. Skaitykite toliau