Žymų Archyvai: mokyklos

Kaip tikrinamos kalbos žinios

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti. Skaitykite toliau

Apie patyčias mokykloje

Labai jautri ir man labai įdomi tema, bet tekstas Delfy, švelniai tariant, keistokas.

Visi seniai mane pažįstantys žino, kad „Rasos“ gimnazijoje buvau labai persekiojamas vaikas. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei mano budelius T.A., R.B., M.K. bei kartais prie jų prisidedančius M.Ž. ir J.S. kas nors būtų susėmę ir uždarę į nepilnamečių koloniją. Tačiau neseniai per feisbuką man parašė buvęs bendraklasis ir kartais, bet visada per atstumą jų bendrininkas M.P., jis dabar dažnai bendrauja su T.A., kurį pagal K.Jovaišo komentarą reikėtų vadinti hitleriu, ir šis, pasirodo, užaugęs visiškai normaliu žmogumi. Mirtinai pavojingais meiteliais jie neužaugo.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitiems vaikams padaryta žala dėl šios priežasties atleistina. Tačiau į problemą aš žvelgiu gerokai sistemiškiau. Ne tiek dėl humanistinių principų, kurie, prisipažinsiu, tyliai pasitraukia į kamputį, prisimenant „Rasos“ gimnaziją. Veikiau dėl sociologinių pastebėjimų, kurie mokslininku pasirašančiam autoriui turėtų būti žinomi. Kaip vienoje įdomioje paskaitoje pasakojo Lauras Bielinis, kiekvienoje grupėje atsiranda „didžioji gorila“, vienas ar keli jos priešininkai, keletas sargybinių, keletas atsiribojusių ir minia, kurią galima pakreipti visaip. Paskaitoje dėstytojas atlieka didžiosios gorilos vaidmenį, kas nors iš priekabesnių studentų vis bando pasirodyti „kietesnis“, sargybinių vaidmenį atlieka tie studentai, kurie sėdi pirmose eilėse ir tvarkingai konspektuoja, „galiorka“ visada užsiima savo reikalais, o tarp jos ir sargybinių išsidėsto visi kiti. Bet daug įdomiau pasidaro tada, kai dėl vienos ar kitos priežasties iš grupės staiga išmetami keli nariai. Anot L.Bielinio, jei, pavyzdžiui, kažkokiu reikalu išsiųsite konspektuotojus, iš minios atsiras, kas juos pakeis.

Niekas negali paneigti, kad tam tikri polinkiai glūdi asmenybėje ar jos silpnybėse. Polinkis smurtauti taip pat ten dažnai glūdi. Tačiau (jei netikit manim, gal patikėsite P.Zimbardo, kuris vadovavo Stanfordo kalėjimo eksperimentui, o vėliau parašė įdomią knygą „Lucifer effect“, kurią buvau pasiskolinusi iš bičiulio Algio). Esmė tokia, kad asmenybės „defektai“ mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema. K.Jovaišas teisus, kad daugelyje mokyklų klesti netoleruotinas nebaudžiamumas. Bet nežinia, ar kas labai pasikeistų, periodiškai nušienaujant budelius, bet nekeičiant sistemos. Mokyklos neturėtų skubėti „valytis“ išmesdamos problemiško elgesio vaikus. Juos lyginčiau ne su paršeliais, kaip K.Jovaišas, o su pelėsiu, kurį galima nukrapštyti, bet, jei drėgna, jo vėl priauga. Jie niekur nedingsta, o į jų vietą gali pridygti naujų. „Minios“ ir, kas be ko, sistemos abejingumas leidžia tokiam pelėsiu įsivešėti. Jei mokytojai įsivaizduoja, kad budeliai gali atsipirkti pabarimu, jei bendraklasiai ramiai žiūri, kaip vyksta patyčios, jei apskritai mokykloje klesti tokia kultūra ir leidžiama tokia vertybių sistema, kai geri pažymiai, nestandartinė išvaizda, kažkoks „kompromatas“ iš darželio ar tų laikų, kai tam tikri žaidimai nebuvo „kompromatas“, gali tapti teisėtu asmens izoliavimo ar kankinimo pagrindu, individualus išsiuntimas lauk nebūtinai padės. Tai gali suveikti tik prestižinėje mokykloje, iš kurios iškristi nesinorėtų.

Kitas dalykas, kad mokslininku prisistatančiam autoriui netinka komentare svaidytis „bjauriais paršeliais“. Kas tinka tinklaraščiui, nebūtinai tinka publicistikai.

CEU vasaros mokykla – pats laikas ruošti popierius

Artėja paraiškų pridavimo terminas į CEU vasaros mokyklą. Tai – didelis daugiadisciplinis ir tarpdisciplininis sambūris, į kurį kasmet pakviečiami ne tik CEU akademikai, bet ir mokslininkai iš pačių įvairiausių valstybių. Į šią poros savaičių vasaros mokyklą kviečiami visų pirma jauni akademikai, norintys gauti naujo įkvėpimo savo tyrimams ar dėstomiems kursams, doktorantai, bet taip pat – magistrantai ir magistrai, tyrimais užsiimančių institucijų ir privačių įstaigų darbuotojai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, žurnalistai ir kiti. Rytų europiečiams dažnai skiriamos stipendijos.

Skaitykite toliau

KTUG jubiliejus

Buvau KTUG jubiliejuje. Kaip visada apsilankymas Gimnazijoje sukėlė daug malonių emocijų. Buvo džiugu, kad mokytojai prisimena ir geru žodžiu mini, smagu sutikti buvusius bendramokslius. Tik kiek trikdė beveik iš visų vos pasisveikinus girdėta pastaba: „Skaitom Delfį…“ Keli komentarai, patekę į populiarųjį portalą, sukelia daug didesnį rezonansą nei kantrus kassavaitinis rašymas į šaunų, bet marginalų „Atgimimą“. Žmonės mane atsimena kaip „Delfi“ publikuotų rašinių autorę, o ne „Atgimimo“ skiltininkę.

Stebėdama pasirodymą (jis kaip visuma, režisuota Godos Piktytės, man, deja, pasirodė nykus, nors atskiri gimnazistų pasirodymai labai patiko) mąsčiau, ką galėčiau kaip absolventė padovanoti gimnazijai. Daug buvusių gimnazistų dabar direktoriai ar kitokie aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš savo ruožtu finansinio turto neužgyvenau. Tačiau galėčiau Gimnazijai palikti savo sukauptą biblioteką, su sąlyga, kad bet kada galėsiu ateiti ir skaityti savo knygas. Jos kaupiasi pas tėvus, nes aš dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Taigi šiaip ar taip jų su savim nesivežioju. Tik klausimas, ar gimnazistams būtų įdomios politologijos, sociologijos, medijų studijų knygos.

Idėjos vidurinėms mokykloms tobulinti

Praėjusią savaitę su kolegomis parašėme tokį straipsnį, kuriame per mums žinomos srities prizmę pabandėme pažvelgti į vidurinių mokyklų valdymą ir pateikti konstruktyvių pasiūlymų. Žinoma, jokiu būdu nepretenduojame į panacėjos atradėjus, o pradėję aptarinėti patyčių problemą pasijutome bejėgiai. Daugelis šaunių, labai protingų ir sėkmingų žmonių, kuriuos pažįstame, mokykloje patyrė patyčias. Joms išnaikinti neužteks nei įmantrios metodikos, nei, žinoma, sankcijų. Bet verkti, kad polinkis į patyčias yra visuomenės atspindys ar atsinešamas iš šeimos ir toliau nieko nedaryti irgi neleistina.