Žymų Archyvai: grožis

Vienintelis komercinis erotinis projektas su tikromis moterimis

Šiandien atsidariusi Ryanair puslapį eilinį kartą pyktelėjau, kad vyrai darbuotojai turbūt negauna pasiūlymo nusifotografuoti su maudymosi apranga „labdaringam“ kalendoriui (dėdė Marxas šypsotų į ūsą, matydamas tokią kapitalizmo grimasą). Bet šiandien atkreipiau dėmesį į šią darbininkę nuotraukoje. Nelabai klasikinio grožio, A dydžio krūtinė, ir, panašu, ne itin įnirtingai fotošopinta… Tas firmos pasirinkimas į erotinį kalendorių sudėti tikras darbininkes, o ne profesionalius modelius, paradoksaliai yra turbūt vienintelis komercinis projektas, kuriame erotiškai fotografuojamos tikros ir ne visai standartinės žmogos. Skaitykite toliau

Šokoladu apdergta kampanija prieš smurtą

Neseniai Lietuvoje įsigaliojo naujas Apsaugos prieš smurtą artimoje aplinkoje įstatymas. Jis suteiks daugiau galių įstatymų vykdytojoms pradėti tyrimą net be aukos raštiško sutikimo, iškeldinti smurtautoją iš bendro namų ūkio ir įpareigoti nesiartinti prie aukos. Kol įstatymo vykdytojos, NVO ir žiniasklaida ruošėsi naujam įstatymui prieš šį labai paplitusį smurtą,lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyko pasaulinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ryškiausiu šios akcijos akcentu tapo fotografijos, kuriose garsios moterys buvo apdažytos taip, kad atrodytų patyrusios smurtą (nors jų šukuosenos išliko nepriekaištingos). Idėja – smurtas neaplenkia ir garsių žmogų. Apie šios akcijos problemiškumą viską, ką reikėjo, jau pasakė Nida Vasiliauskaitė. Kad ir ne itin vykusiai (kas nedirba, tas neklysta), akcija visgi atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris ir būtų bent jau išjudinusi debatus. Tačiau pačiame akcijos įkarštyje garsus krepšininkas gyrėsi, kad sekso metu mėgsta mušti moteris, o populiarus kavinių tinklas Coffee Inn reklamavosi štai taip: Skaitykite toliau

Nelabai gražių pilvų šou, arba buržujai renka(si) grožio etalonus

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Skaitykite toliau

Buržujų skandalas: Lietuva vėl neįvertino savo pasididžiavimo

Ir nutik tu man, kad į naują knygą apie Lietuvos madą nepateko Žozef Statkus (kirčiuoti paskutinį skiemenį, o dar geriau – pratinkitės sakyti „de Statkus“). Lietuvos provincialų viltis, garsiausias pasaulio lietuvis po Hanibalo Lekterio, dizaineris, be kurio drapanėlių neapsieina nė viena padori karalienė (na, jūs juk žinote, kiek šiais laikais nepadorių karalienių), genijus, kurio įgimtas geras skonis į pilkų cepelinų žemę nusileido per pralietą Napoleono kario sėklą, gavo šitokį „ignorą“…

Manyčiau, Jo Statkevičiaus mėgstamiausias žodis, kalbant apie Lietuvą, yra „gėda“, taigi nenuostabu, kad jam bus gėda knygą kam ir rodyti. Knygos autoriai, žinoma, išties prarado istorijos dalį, nes, kad ir kaip vertintume J.Sta asmenybę, jo rūbai pakenčiami, vardas žinomesnis nei kitų dizainerių, ir visi apie knygą kalbės kaip turinčią tam tikrą vakuumą, tarsi pačioje knygoje būtų pastatyta tuščia kėdė būtent jam. Tačiau manau, kad net per tokį neigiamą viešumą knygos autoriai išlošė daug. Apie paprastą knygą apie madą nebūtų tiek rašoma, kiek apie skandalą, kad joje nėra visų mylimo „Juozuko“. Taip jau veikia žiniasklaida.

O aš jam paguosti sugalvojau ta proga naują pseudonimą, jei kada prireiktų, ypač užkariaujant ne kokio elito, o paprastų cepelinų širdis, – ŽoSt-kus.

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau

Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Skaitykite toliau

桜見頃

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.