Žymų Archyvai: drapanos

Dovanoti ar nedovanoti daiktų Afrikoje

Mano bičiulis keliautojas Robertas FB uždavė klausimą apie keliones po Keniją, ir aš parašiau, kad naudinga turėti tušinukų. Jais galima pradžiuginti vietines (kodėl mot. g.?) arba išmainyti į atvirutes ar suvenyrus (tinklaraščio įrašas anglų kalba apie tai). Kita Roberto FB draugė parašė, kad nereikėtų stiprinti baltosios žmogos kaip pinigų ir dovanų maišo stereotipo ir įkėlė nuorodą į šią taiklią parodiją:

Kita vertus, aš juk ir nesakiau, kad reikia nepažįstamoms dalinti raštinės reikmenis arba įsivaizduoti, kad savo niekalais galima kažką išgelbėti. Visgi vienoje šeimoje, pas kurią su U. buvome apsistojusios, mano vienintelis spalvotas pieštukas, kurį atsivežiau komiksams piešti, suteikė labai daug džiaugsmo, o viena prekeivė, su kuria pabendravome, sakė kolekcionuojanti tušinukus. Kadangi į bet kurią šalį stengiuosi nuvežti lauktuvių žmogoms, su kuriomis susibendrauju ar pas kurias apsistoju, stengiuosi numatyti, kas joms galėtų patikti. Vis dėlto sutinku, kad reikia pagalvoti ir apie platesnį dovanų poveikį.

Skaitykite toliau

Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų. Skaitykite toliau

Apranga ir pagarba

Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Skaitykite toliau

Spalvingi drabužiai, kurie turbūt dar ir patogūs

„Delfi“ tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į „tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau“, „dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais“ arba „greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt“.

Megaburžujai išrinko megažiūralus

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik „Įsikūnijimą“ (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad „kilnūs laukiniai“ visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką „Precious“ istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.