Kalbos politika

Sis tinkaraštis yra mano saviraiškos priemonė, nevaržoma jokių publicistinio teksto įpareigojimų, todėl yra naudojamas kalbiniams eksperimentams. Juos pradėjus, ne visos skaitytojos į juos žiūrėjo palankiai, bet, panašu, ilgainiui priprato ir dabar naudoja savo komentaruose. Kalbos politiką pristačiau keliuose įrašuose, tačiau atsirado poreikis patogiai išdėstyti ją kaip visumą.

Taigi pirma, kaip jau tikriausiai pastebėjote, šiame tinklaraštyje bendriniu atveju, kai subjektės lytis nėra žinoma arba yra nesvarbi, vartojama moteriškoji giminė. Kitaip tariant, apverčiama bendrinė lietuvių kalbos taisyklė. Čia perskaitysite apie verslininkes, giminaites, premjeres, ir tai visai nereikš, kad būtinai kalbama apie moteris. Gali būti apie vyrus ir moteris, arba ir vienus, ir kitas.
– Tiesa: moteriškoji giminė vartojama ir ten, kur tema tradiciškai siejama su vyrais: nežinomos nusikaltėlės apiplėšė banką.
– Netiesa: moteriška giminė vartojama visur ir visada, iškraipant lietuviškus žodžius, pvz., stalą paverčiant stale. Moteriškosios giminės bendrumas taikomas tik žmogiškoms subjektėms.
– Motyvas: mesti išūkį įsivaizduojamam vyriškos patirties universalumui, atskleisti, kokie šališki kasdieniai pasirinkimai mūsų kalboje.

Antra, vietoje ‘žmogus’ čia rašoma ‘žmoga’. Tai labai svarbus žodis su didele unversalumo ambicija, todėl jis turėtų būti kuo neutralesnis. Kad to pasiekčiau, naudojuosi niekatrosios giminės rudimentais lietuvių kaboje (neklaužada, pikčiurna, padauža).
– Tiesa: ieškau, kaip transformuoti ir kitus strategiškai svarbius žodžius, tokius kaip ‘vaikas’.
– Netiesa: ‘žmoga’ yra rašymo moteriškąja gimine dalis. Tai daug senesnis eksperimentas, ir ne veltui pasirinkimas ne ‘žmogė’, ‘žmonė’ (dgs. ‘žmonės’).
– Motyvas: panaikinti šio svarbaus žodžio lytinį šališkumą.

Be to, kalbat apie santuoką, atsisakoma žodžio ‘vesti’, o vyras ir žmona, jei tik galima, vadinami sutuoktinėmis.

Tiesioginės citatos, institucijų ir dokumentų pavadinimai (pvz., Visuotinė žmogaus teisių deklaracija) šiame tinklaraštyje nekeičiami.

10 komentarų

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Julius Andrikonis:
    Ačiū už komentarą. Manau, neigiama reikšmė yra tik atsitiktinumas, nes gramatinės logikos nematau jokios (kodėl neigiamos savybės lytiškai neutralios, o teigiamos ne?). Žmogus nėra nei teigiamos, nei neigiamos reiškmės žodis, priešingai, jis privalo būti kiek įmanoma neutralus, nes vartojamas administraciniame, biurokratiniame kontekste, kalbant apie bet ką. Todėl reikia tokio žodžio, kuriame kiekviena/s atpažintų save. Būtent to ir ieškau, bandydama į lietuvių kalbą savo tinklaraštyje sugrąžinti bendrąją/ niekatrąją giminę.

    Aš manau, kad vyriškosios giminės dominavimas nėra atsitiktinis. Biblijoje įprasta, kad minia įvardijama kaip „400 dalyvių, neskaitant moterų ir vaikų“. Skaičiuojant karius, mokesčių mokėtojus, piliečius pagal klasikinę sampratą aktualesnė būdavo vyriškoji giminė, ir šių vyrų atžvilgiu priimti nutarimai galiodavo ir jų valioje esančioms moterims bei vaikams. Vyriškosios giminės bendrumas – visuomenės struktūros atspindys.

    Kodėl jūs manote, kad, kai vienodai nusakoma „tik vyrai“ ir „vyrai bei moterys“ dviprasmybės mažiau? Juk tai tik atkartoja biblinę formulę: vyrai („esminiai“ veikėjai) +- moterys. Jeigu giminės pasirinkimas būtų atsitiktinis, kodėl tiek pasipriešinimo ir taip sunku tas gimines sulyginti? Jūs neįsivaizduojate, kokių komentarų esu gavusi…

    O feminizmo prasmė neišnyks dar ilgai, nes pilna teisinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių nelygybių. Tačiau jei jums kalbiniai aspektai atrodo per smulkūs, ar taikytumėte tą pačią kritiką bet kuriam meniniam eksperimentui?

  2. Julius Andrikonis

    Pasirodo, rašydamas ankstesnį komentarą sumaišiau gimines… Bet manau, esmė aiški. Atsiprašau už tai. Jei galėčiau, pataisyčiau. 🙂

    Tiesiog noriu pasakyti, kad lietuvių kalboje yra dvi giminės. Taip, yra niekatroji giminė (lietuvių kalbos gramatikose ji dažniau vadinama bendrąja), tačiau ji būdinga būtent neigiamos reikšmės daiktavardžiams, tokie, kokie yra nurodyti ir Jūsų pavyzdžiuose (http://ualgiman.dtiltas.lt/kk_morfologija.html). „Žmogus“ savo prasme nėra neigiamos reikšmės žodis.

    Dar kartą pasikartosiu, siūlau neįžiūrėti paslėptų prasmių ten, kur jų (tikriausiai) nėra. Tai, kad bendrąja (ir vyriška, ir moteriška) prasme naudojami vyriškos giminės žodžiai, mano nuomone, yra visiškai atsitiktinis dalykas susiformavęs formuojantis kalbai. Bandymas keisti tokį vartojimą lietuvių kalbai pridėtų tik daugiau dviprasmybių (beje, jų kalboje ir taip apstu). Tarkime, dabar, kai sakoma „trys alpinistai“ galima numanyti, kad tai vyrai ir (gal būt) moterys. „Trys alpinistės“ – tai jau trys moterys. Jeigu vyriška ir moteriška giminė būtų vartojama vienareikšmiškai, toks aiškumas dingtų. Kalbos dviprasmybės tikrai nepraturtina.

    Beje… pats tikslas „mesti išūkį įsivaizduojamam vyriškos patirties universalumui“ yra gana keistas, nes neaišku, kas tą universalumą įsivaizduoja. Man kartais atrodo, kad tokius dalykus įsivaizduoti yra vienas iš feminizmo tikslų, nes be to dingtų visos ideologijos prasmė.

  3. filosoffas

    Iš atsakimo atrodo tarsi orientuojiesi į procesą bet ne rezultatą. Man pavyzdžiui atrodo, kad išsikelti konkretų tikslą yra paprasčiau ir naudingiau, nei kalbą keisti. Tarkim iškovoti tik vieną kokią nors teisę moterims kurios jos neturi.

  4. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Gerbiamas skaitytojau, medalius mums duos (arba ne) istorija. Tikslai yra įvairūs, šiuo atveju iškilo vienas, kuriam galbūt anksčiau skyriau nepakankamai dėmesio, – skatinti jautrų kalbėjimą apie jautrias temas.

  5. filosoffas

    O toks kalbėjimas ar tai pats geriausiai įrankis iš visų galimų(įrankių) savo tikslui pasiekti? Už kokį pasiektą tikslą feminizme sau skirtum medalį?

  6. Lukrecija

    šiaip įdomu tai, kad švedų kalboje kalbant apie žmogų bendrai, jam priskiriamas įvardis „ji“. iš pradžių tai glumindavo, bet dabar tai atrodo savotiškai žavu.

    o kas dėl saulės ir mėnulio, tai Julius truputį nusiklaidžiojo po kultūrines pievas, nes jo paminėtos giminės galioja tik tam tikrose kultūrose, lietuviai saulę visada vadino „motule“ ir pan. epitetais – ar čia yra nuoroda į vyrišką giminę?.. Jeigu kokie romėnai ar egiptiečiai saulę matė vyru, o mėnulį moterimi, tai nereiškia, kad čia kažkoks pasaulinis standartas, o tiesiog kultūrinės sampratos.

  7. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Hmm, gal reikia išsamiau paaiškinti… Problema ne ta, kad žodžiai turi gimines, o ta, kad apie žmogas vartojame vyriškąją giminę, kai turime galvoje vyrus IR moteris, o moteriškąją – kai kalbame tik apie moteris.

  8. Julius Andrikonis

    Apie šį eksperimentą sužinojau iš Jūsų straipsnių Atgimime. Kaip ten bebūtų, motyvas keisti giminę man atrodo gana silpnas. Ar tikrai vyriškos giminės vartojimas bendriniu atveju atskleidžia, kokie šališki kasdieniai pasirinkimai mūsų kalboje? Juk saulė yra vyriškos giminės, o mėnulis – moteriškos. Galime kapstytis giliai ir ieškoti paslėptų prasmių (kurių tikriausiai nė nėra…). Beje, prancūzų kalboje yra atvirkščiai. Ar nuo to ji yra geresnė ar blogesnė už lietuvių? Turbūt ne. Taigi galime tiesiog priimti, kad kažkada seniai mums nežinomais metodais (atsitiktinai?) buvo vienose situacijose paimta viena giminė, o kitose – kita. Žinoma, kalbą keisti galima, bet ar tikrai šiuo atveju tai daryti yra būtina?

  9. Jonas Vaiškūnas

    Gerbiamoji eksperimentatore, jei jau norite nekatrosios giminės iš žodžio „žmogus“, tai siūlau naudoti ne naujadarą „žmoga“, o mano sutiktą tautosakoje
    „žmuo“.

    Sėkmės kvailiojant. Paūgėjus – praeis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


*