Temos Archyvai: Įspūdžiai

Užsienietės Maltos Pride eitynėse: „Ačiū, Malta, už tai, kur šiandien esame“

„I came here for love,“ – iš garsiakalbių Valetoje griaudėjo vietinės žvaigždės perdainuotas tarptautinis hitas. Užsienietes (kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine, žr. čia) į Viduržemio jūros salyną atvedė įvairios priežastys, bet į LGBT eitynes jos susirinko pasidžiaugti, kad jų pasirinktoji tėvynė – viena pažangiausių Europoje pagal LGBT teisių lygį. Šiemet Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ILGA) Maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip LGBT draugiškiausią Europos šalį.

„Šiemet tiesiog neįtikėtina – daug aktyviau įsitraukė Maltos verslai,“ – džiaugiasi ketverius metus Maltoje pragyvenusi eitynių savanorė britė Mia. Jos nuomone, įstatymai pasitarnavo tam, kad LGBT teisės taptų kažkuo visiškai normaliu. Kai birželį parlamentas balsavo dėl santuokos lygybės įstatymo, kuriuo teisiškai sulyginamos tos pačios lyties ir skirtingos lyties porų teisės, tik vienas opozicinės partijos politikas išdrįso balsuoti prieš. Abi pagrindinės partijos sutarė, kad įstatymas bus priimtas, ir iš karto po to premjeras Joseph’as Muscat’as užlipo ant scenos Kastilijos aikštėje pasveikinti šventiškai nusiteikusios minios. Skaitykite toliau

Marijampolės miesto dienos ir kiti pastebėjimai gražėjančiame mieste

Praėjusį savaitgalį su keliauti mėgstančia drauge išsiruošėme į Suvalkiją. Gamtos ir istorijos lobių ieškojimą, kurį aprašysiu vėliau, karūnavo vakaras šio regiono sostinėje Marijampolėje, kur praėjusią savaitę praūžė miesto dienos. Prieš tai Marijampolėje buvau jau porą kartų lankiusis pakeliui į kitas Suvalkijos vietas, vykdydama vieną užsakymą, taigi po truputį pradedu prisiminti, kaip šiame mieste kryžiuojasi tvarkingų jo gatvių matrica.

Marijampolė yra vienas iš tų miestų, apie kuriuos šauna mintis „Gražiai tvarkosi!“ Kai pernai ten lankiausi (parašiau tekstą į anglišką tinklaraščio versiją), stebėjausi reklamuojamų festivalių ir kultūrinių renginių gausa. Matyt, vis kalakutų ūkio mecenatystė, kuri tikrai džiugina. Tądien, mums pasivaikščiojus po dailų parką su kriokliu ir trasomis dviračiams bei riedučiams, iš pagrindinės aikštės šniokštė mums iš paauglystės gerai pažįstama muzika – Eminemo, net Mc Hammerio kūriniai. Keisčiausia, kad be jokios laiko mašinos aplink sceną šėlo šių dienų paauglės. Kadangi prie scenos priėjome iš šono, iš karto neatpažinau įvaizdį kiek pakeitusio atlikėjo, bet, paklaususi kitos klausytojos, supratau, kodėl taip šėlsta minia. Koncertavo Aleksas iš X faktoriaus.

Skaitykite toliau

Nauji metai

Kai pagalvoju, kiekvienais metais paskutinė gruodžio diena būna kažkuo kitokia. Ne visas jas prisimenu, bet buvo ir toks bariūkštis Gioteborge, į kurį pati nebūčiau sugalvojusi įžengti, ir Erasmus studenčių vakarėlis Vilniaus centre, ir vaikščiojimas dviese po šurmuliuojantį Budapeštą, ir kultūros sostinės fejerverkų stebėjimas ant kalvos Užupyje, ir koncertas, ir trys kambariai šokių… Pernai su M. keliavome į Maltą, kur naujuosius sutikome jūros pakrantėje. Paskui smėlyje ieškojom akmenėlių su skyle ir aš radau keramikos šukę su užrašu „Home“. Palinkėjau pati sau, kad per beprasidedančius metus susikurčiau namus kur nors, kur man patinka būti.

O išėjo truputį kitaip, nei įsivaizdavau. Tam tikra prasme sugrįžau į antruosius ar kažkelintuosius namus pietų Tel Avive, kur išties buvo lengva ir greita įsigyventi ir daug visko prasmingo įvyko. Po to metų vidury važiavau į JAV ir Kanadą, kur daug apmąstymų sukėlė susitikimai su žmogomis, kurios aktyviai siekia savo tikslų, o ne leidžiasi srovės nešamos, kaip aš neretai darau. Rudeniop tos mintys pradėjo materializuotis ir nusprendžiau, kad pats laikas pokyčiams. Taigi „namų“ šukė šiemet reikš kiek kitokį, netikėtą grįžimą prie šaknų. Netrukus apie tai išgirsite. O šiemet  naujus metus sutikau labai skirtingai nei anksčiau – klausiausi dviejų atlikėjų ir gongų koncerto, su gausybe ant grindų pasklidusių nepažįstamų žmogų dalijausi garsais, tyla ir jogų arbata. Jokio alkoholio, jokio fejerverkų garso. Tūkstantis ačiū mano kultūros vadybininkei R. 🙂 Skaitykite toliau

Lietuvoje nėra neonacių

Kad ir kas būtų kalbama, Lietuvoje neonacių nėra. Pati prezidentė pasakė, kad yra tik tautinis jaunimas, premjeras pareiškė, kad „Lietuva – lietuviams“ nėra nacionalistinis šūkis, jei tariamas su šypsena. Neonacių nėra, nes neonaciai būna linkę į smurtą, o Lietuvoje niekas niekam negrasina.

Tautinis jaunimas atrodo štai taip. Ir čia visai ne neonacių saliutas, tiesiog, kaip matyti fotografijoje, labai jau ryškiai suspindo saulė iš vienos pusės, ir tautiniam jaunimui prireikė vaiskias akeles prisidengti. Tautinis jaunimas rengiasi tautiniais drabužiais. Kur liaudies dainose minimas bernelis dobilėlis, ten va toks įsivaizduojamas. Ir visai nesvarbu, kad kitose Europos šalyse taip atrodo neonaciai. Lietuva ne koks Briuselis, kad tos pačios taisyklės galiotų ir tie patys simboliai tą patį reikštų. Ir čia visai ne anuos laikus primenantis raištis, o tautinė juosta – nes protėviai tautines juostas ant žasto ryšėjo, o ne ant juosmens. Skusta galva – visai ne visoje Europoje paplitęs skinų simbolis, o simbolizuoja baltą dobilėlį iš liaudies dainų. Ir šiek tiek paornamentuota svastika, žinoma, nieko bendra su naciais neturi – tai tik senovės baltų simbolis. Kaip gi kitaip, juk senovės baltai per dienas vėliavas su savo simboliais plaikstė. O be to, tautinis jaunimas svastikos iš kitų simbolių visai neišskiria – neretai pamatysi ant vėliavos ar amulečiuko ir žaltuką, ir tulpikę, ir gyvybės medį su paukščiukais, skustagalvių meiliai nešamą. O kerzai irgi nė kiek nepanašūs į tuos, kuriuos visoje Europoje dėvi neonaciai, – Lietuvoje tautinis jaunimas jais apsiavė tik todėl, kad Nepriklausomybės atkūrimo diena tokį šaltą mėnesį išpuolė. Skaitykite toliau