Vėsūs prisiminimai, kraunami į internetą iš šalies, kurioje galiu sėdėti balkone trumpomis rankovėmis.

Kaune aptikau seną, įdomų ir labai intymų savo dienoraštį. Labai įdomu skaityti – tarsi kito žmogaus, ir tuo pat metu neatimamai mano. Įsiminė žodis “stogačiuožystė” ir šis sakinys:

Laukiu klampioje, ištižusioje virtualioje erdvėje, kol kas nors pašauks ir pasakys “Aš tikra/s!”

… vengriškos liaudies šokių muzikos. Ech, duodavo garo:

Viskas labai paprasta. Tingus rytas, saulė. Marškinėliai, bridžai ir įsispiriamos šlepetės. Sodri arabiška kava su prieskoniais terasoje. Knyga rankoje ir pro Jens’o Lekman’o melodijas ausinuke prasimušantis besipešančių kačių klyksmas ar iš kaimynų karaoke automato sklindančios dainos. Purplelių flirtas ant elektros laidų. Kuskusas su pomidorais, sumaišytas su trintų alyvuogių pasta ir šlakeliu neaštraus tabasco. Nepriekaištingas dangus, įrėmintas šiferio stogo su apačioj pakibusiais kregždžių atitikmenų lizdais, balkonus palaikančių vamzdžių, lietvamzdžio viršaus su išsiklaipiusia Dovydo žvaigžde ir mano terasos stogo kraštelio. Taip turi būti.

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Continue Reading »

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės “Atgimime”.

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip “Gerbiamas ponas”. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano “siūliškumas” – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos “Too much of nothing”, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu ).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, “išspausčiau”. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.