Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“.

Žurnalistė Živilė Kropaitė pasidalijo Komsomolkės interviu apie tokius svarstymus kitoje aplinkoje (jei domina, pasigūglinkite, vadinasi „Politiko Aloyzo Sakalo žmona nebadauja, bet norėtų kelti sparnus iš tėvynės“, bet jei neskaitėte, daug neprarasite). Saldus pasakojimas apie tai, kaip korespondentė kalbinti garsios ponios nuskubėjo po to, kai pastaroji apie norą emigruoti pareiškė socialiniuose tinkluose. Jos argumentai: ji turi kreditą nekilnojamam turtui, Lietuvoje didelis darbo krūvis, sunku save realizuoti, o valdžios požiūris į verslą – įtarus. Jungtinėje Karalystėje ji save realizuotų užsiimdama lankomąja slauga, o į priedų prie algos paketą įeitų būstas ir automobilis.Tai vyktų šalyje, kurioje neapykantos nusikaltimai šiemet nusinešė bent dviejų lenkų darbininkų gyvybes, o bene didžiausia pastarųjų laikų politinė kampanija rėmėsi pažadu, kad nebeatvažiuos tokios kaip stabilios politikos išsiilgusioji D.Sakalė.

Živilė piktinosi, kad tekstas, saldžiai liaupsinantis porą, skatina bendrą slogią nuotaiką šalyje ir, nieko konkretaus nepasakydamas, skatina galvoti, kad emigracija yra vienintelė išeitis. Diskusijoje atsirado neišvengiamas liberalstachanovietiškas pasisakymas (įrašas viešas):

Gydytis tai reikia. Ir dabartinės antialkoholinės kampanijos metu būtina akcentuoti, kad alkoholis daugeliui yra prieinamiausias būdas palengvinti chroniško nerimo simptomus. Savižudybės, pagal kurias vis dar pirmaujame Europoje, yra kraštutinis būdas bet kokiomis priemonėmis pasiekti, kad simptomai liautųsi. O emigracija – ko gero mažiausiai kenksmingas būdas duoti sau šansą pakeisti aplinką, kuri sukelia chronišką nerimą. Visų pirma – pabėgti nuo liberalstachanoviečių.

Kiek tenka kalbėtis su bendraamžėmis Graikijoje ar Italijoje, ten jaunai žmogai įsitvirtinti gerokai sunkiau, bet mintys apie emigraciją nėra tapusios bendro viešo sutarimo dalimi. Šiose šalyse bendraamžės, atrodo, turi daugiau, ko pasiilgti. Man kartais būna mistika, kodėl jos taip prisirišusios prie milžinišką spaudimą darančių giminių ir ne kažin ką nepakeičiamo galinčių pasiūlyti miestų. Tačiau kiek suprantu, net apkalbos, Prokrusto lovos ir aukšti reikalavimai nepakeičia tos tulžies ir blogos valios, su kuria tipiška provincijos gyventoja dorojasi Lietuvoje.

Dar daugiau, pietinėse šalyse asmuo mažiau tapatinama su savo darbu. Po darbo prasideda gyvenimas – vaikščiojimas gatvėse, pokalbiai, sėdėjimas kavinėse, jei užtenka pinigų. Tuo tarpu ištuštėjusioje Lietuvos provincijoje, kiek teko keliauti reportažų tikslais, išties sunku rasti, su kuo iš širdies pasikalbėti. Vienas labiausiai šokiruojančių prisiminimų – klausytis, kaip kaimo gyventoja šaukia pro langą, jog jai gaila, kad tame pačiame kaime gyvenantis vyras, kenčiantis nuo alkoholizmo, nesugebėjo nusižudyti ir buvo išgelbėtas. Viršuje pacituota liberalstachanovietė taip pat palaiko ir noriai platina su psichine sveikata susijusias stigmas. Pasak tokių kaip ji, psichikos sveikatos problemų (depresijos, chroniško nerimo ir pan.) kankinamos žmogos turėtų tyliai dingti. Tai ir dingsta – emigruoja, žalojasi arba žudosi.

Finansai čia nėra svarbiausias veiksnys. Daug neturtingesnių šalių gyventojos džiaugiasi tuo, ką turi, ir niekur nesiveržia. Paprastai ir žemiausio išsilavinimo bei socialinio sluoksnio žmogos nemigruoja, jei neturi ryšių kitur, nes nežino, nuo ko pradėti. Sprendimus priimame pagal vertes, kurias suteikiame dalykams, ir santykius, kurie tuos dalykus įpina ir jais remiasi. Vaikystėje mano šeima neturėjo kolektyvinio sodo – ne dėl finansinių priežasčių. Neturėjo ir tiek. Kaip į tai reagavo aplinka? Iki šiol šiltai prisimenu, kaip šeimos draugės kviesdavosi į savo sodus, vaišindavo gėrybėmis, nes žinojo, kad mes neturime savo kolektyvinio sodo. Tačiau kitoje aplinkoje ši detalė galėjo tapti dingstimi statyti sienas ir tyčiotis: „Kaip, neturite sooodo? Šitiek dirbate ir neįperkate sooodo?“ Lygiai taip pat ir mažas atlyginimas ar skurdi materialinė bazė galėtų tapti dingstimi daugiau bendrauti, telktis į bendruomenę, pasidalyti, mainytis. Tačiau mūsų kultūroje daug dažniau tai tampa pretekstu tyčiotis.

Lengva būtų pasakyti „neimk į galvą“. Šie dalykai kaupiasi. Norint prieš juos atsilaikyti, reikia turėti tvirtą atsvarą – socialinį ratą, palaikymą ar bent jau knygų ir svajonių pasaulį. Visos, kas tai turime, privalome nepamiršti pasidžiaugti, kokia tai sėkmė ir privilegija.

Grįžtant prie interviu su D.Sakale, daug kam krinta į akis, kad objektyviai ji nieko lyg ir neįvardija arba kad problemos nesunkiai išsprendžiamos. Keičiasi mokesčiai? Tie nedideli pakeitimai niekaip neprilygsta esamų ir būsimų Brexito pokyčių mastui. Maža alga dirbant žiniasklaidos ar viešųjų ryšių srityje? Galiu patikinti, kad iš to, ką uždirbau iš The Guardian ar Politico, išeina nuoma tik Kaune – Londone niekaip neužtektų. Tai kame kampas?

D.Sakalė užkabina veiksnius, kurie čia esminiai, bet tragiškai romantinę istoriją sukurti suskatusi korespondentė jų neišplėtoja. Labai skiriasi vertės ir socialiniai santykiai, kurie supa šias detales. Jungtinėje Karalystėje ji būtų tik dar viena imigrantė, kurios klaidoms netgi sistema pasiruošusi. Čia ji yra politiko sutuoktinė, kurios nesėkmės būtų narstomos po kaulelį. Interviu gausu užuominų apie D.Sakalės emocinį pažeidžiamumą, norą pasikalbėti, bet korespondentei tai nė motais, nes jos siekis yra sukurti gražią gražią meilės istoriją baisioje baisioje šalyje.

Turbūt ne kartą iš savarankiškai dirbančių asmenų girdėjote apie gąsdinančius SoDros laiškus (nors mano patirtis individualiai konsultuojantis – kuo puikiausia). Turbūt užfiksavote, kaip mėgaujamasi kitų klaidomis („sakiau, sakiau, kad nepavyks!“) Turbūt kasdien stebite, kaip įprasta tyčiotis iš mažas pajamas gaunančių asmenų. Turbūt turėjote bent vieną bendraklasę, su kuria „kietos panos“ pabrėžtinai nedraugavo, nes jos šeima neišgalėjo nupirkti madingų drabužių. Turbūt verčiau įsigysite Užkalnio žurnalą nei padėsite nebankrutuoti socialiai jautriai spaudai.

Jei individualus migracijos projektas pavyksta, jo nauda psichinei sveikatai gali būti neįkainojama. Visų pirma, žmoga turi progą nutolti nuo bloga linkinčių aplinkinių. Visų antra, pasijaučia savo likimo kalve. Tačiau migracijos projektai kartais žlunga, o tada pasekmės psichikos sveikatai būna liūdnos. Emigrantė lieka dar vienišesnė svetimoje šalyje.

Ar valdžia gali kažką padaryti, kad tai pakeistų? Sunkiai, nes čia nepakaks nei sukurti naujų darbo vietų, nei pakeisti mokesčių sistemą. Tulžinga aplinka sumažins šių dalykų vertę. Pasiūlymas šviesti visuomenę čia irgi niekuo nepadės. Tiesą sakant, kai išgirstu teiginį „reikia šviesti visuomenę“, noriu užsikimšti ausis ir užtraukti tirolietišką dainelę mandagiai paaiškinti, kad ji jau šviečiama, apšviesta ir apšvitinta per visus kampus, bet nuo to nebūtinai pasikeičia elgesys. Aš manau, kad nereikia ir negalima stabdyti migracijos, kai žmogai patinka konkreti vietovė ir/ar darbas kitoje šalyje. Vienintelis dalykas, ką galėtų daryti valdžia, tai kontroliuoti vadinamuosius stūmos veiksnius. Ir jei kažkas nori emigruoti (ar dar blogiau – žalotis) labiausiai dėl to, kad pabėgtų nuo toksiškos aplinkos, valdžia galėtų kaip alternatyvą pasiūlyti vidinę migraciją. Pvz., jei asmuo neturėjo darbo X laiko, jai galima pasiūlyti lengvatinį būstą ir kažkokį įsikūrimo paslaugų paketą kitoje vietovėje. Vilniuje tai būtų sunku įgyvendinti, bet iš Alytaus į Kėdainius – kodėl gi ne? Kiek pamenu iš VPVI atliktos emigrančių apklausos, dauguma nori įsikurti didžiuosiuose miestuose, o ne grįžti į savo gimtinę.

Taip pat reikėtų atsiriboti nuo liberalstachanoviečių ideologijos ir jos ruporų. Liberalstachanovietės savo sunkiu darbu ir verslumu ir taip pelnys tai, ko nori, argi ne taip? Todėl visai nereikia jų link kreipti bet kokių institucinių išteklių – ekspertinių, finansinių (viešųjų pirkimų ir pan.) ir kt. Liberalstachanovietės niekada neturėtų būti šviečiamųjų, jaunimo ar panašių projektų partnerės.

Būtina iškuopti ir reabilituoti psichinės sveikatos sistemą, kad konsultuotis su psichologe reikštų ne stigmą, o drąsų pasiryžimą. Chroniškas nerimas, jo simptomai ir padariniai prisideda prie to, kad verslui provincijos darbuotojos atrodo nekonkurencingos, ir žemesni kaštai to neatsveria. Naudodamasi ekonomikos augimu, valdžia privalo peržiūrėti socialinių darbuotojų atlyginimus ir pasiekti, kad ši gyvybiškai svarbi profesija taptų prestižine. Jeigu provincijoje atsiras tinklas asmenų, kurioms galima papasakoti apie savo nuogąstavimus ir įsivaizduojamus sprendimo būdus, o jos gebės kokybiškai patarti, tai padės gyventojoms suvaldyti nerimą ir apsvarstyti alternatyvas drastiškam bėgimui.

Žinoma, būtų žiauru mėginti tokiais būdais stabdyti emigraciją tų, kas bėga nuo tikrai kraupių sąlygų (pvz., Kirtimų taboro). Būtų beviltiška ir nesąžininga protinti tas, ką į užsienį traukia naujas iššūkis, įdomesnė kultūra ar patrauklus pasiūlymas. Tačiau galima šį bei tą nuveikti, kad būtų mažiau stūmos veiksnių, dėl kurių prieš tokių kaip mes teises nubalsavusi brexitinė Anglija atrodytų kaip išsvajotas rojus.

Pabaigai: mano draugės iš socialinių mokslų ir menų pasaulio dažniausiai neemigruoja. Save realizuoti kitur daug sunkiau, ypač ten, kur įdomu gyventi, bet konkurencija milžiniška. Tačiau pasakyti „Jei taip, jau emigruoju“ – irgi tam tikra terapija, padedanti apsvarstyti argumentus už ir prieš, sulaukti dėmesio ir palaikymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*