Mėnesio archyvas: sausio 2017

Chimamanda Ngozi Adichie „Pusė geltonos saulės“

Iš tiesų tai buvo pirma mano skaityta šios rašytojos knyga. Septinto dešimtmečio pilietinis karas, kai nuo Nigerijos nori atsiskirti Biafros respublika, įtraukia veikėjų gyvenimus. Kiek besistengtum judėti savarankišku ritmu, karas primins apie save. Intelektualų viltingumą universiteto miestelyje keičia nepriteklius, žiaurumai ir pagrindinį veikėją tarną Ugvų įsiurbusi kariuomenė. Kaip ir „Kinrožės žiede“ universiteto miestelis plyti kaip saldi utopija, kurioje visko yra. Gyventojos čia kalbasi protingai, dirba aistringai, bendrauja šiltai ir gyvena tvariai. Naudojasi naujomis technologijomis, bet saikingai. Atsisako prietarų ir kitų senosios kultūros elementų, bet taip pat saikingai.

Skaitykite toliau

Jo Nesbo „The Son“

Aš ir kriminaliniai romanai (vokiškai meiliai vadinami Krimis)? Nepasakyčiau, kad dažnas derinys. Bet, kai į mano rankas pateko šį geros plytos storumo knyga, nedvejodama kibau į ją, mėgaudamasi tuo, kad paskutiniu metu turiu daug laiko. Knyga nebuvo tokia užkabinanti ir nepaleidžianti, kad negalėčiau jos padėti į šalį. Tai gerai, nes tokio storio knygą reikia dozuoti nedideliais kiekiais bent savaitę. Į antrą jos pusę atspėjau, kas paaiškės, bet vis tiek buvo malonu kartu su veikėjomis šokinėti per siužeto elementus lyg per sraunios upės akmenis.

Skaitykite toliau

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau