Žymų Archyvai: filmai

Filmas „Hidden figures“

  1. Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Kai Europos Komisija ar kita institucija ieško būdų, kaip paskatinti mergaites profiliuotis ir studijuoti atitinkamus dalykus, vis girdžiu, kad mergaitėms trūksta teigiamų pavyzdžių. Tačiau feministiniuose tinklaraščiuose ir puslapiuose kaupiasi įrodymai, kad moterys buvo tyčia, sąmoningai ar nesąmoningai, ištrintos iš matematikos, tiksliųjų mokslų ir programavimo istorijos. Šiame NPR reportaže pasakojama, kaip programavimas kažkada buvo laikomas „moteriška“ ar mišria specialybe, kol kompiuteriai supaprastėjo tiek, kad įžengė į namus ir gamintojai juos pradėjo reklamuoti kaip žaislus berniukams. Tapęs paklausia ir vyrų uždominuota specialybe, programavimas apaugo atšiauria gentine/ klubine subkultūra, kurios vienose aplinkose daugiau, kitose mažiau. Apie tai rašiau čia. Jokia paslaptis, kad popkultūra prisideda prie įvaizdžių formavimo. Tad ar filmas „Hidden figures“ apie NASA programuotojas laužo šią subkultūrą apgobusį įšalą?

Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta.

Skaitykite toliau

Filmas „Creation“, gyvūnai kine ir kursas Niujorke

Gyveno kartą labai protingas vyras. Jis pakeitė pasaulį, bet negali žmoga būti viskuo apdovanotas, taigi ir šis vyras labai sirgo. Kuo genialesnius dalykus jis sugalvojo, tuo labiau sirgo. Laimei, šalia buvo kantri ir ištikima žmona, todėl genialus vyras ir pakeitė pasaulį. Šitaip byloja jau trečias mano matytas filmas – pirmiausia „Nuostabus protas“, paskui „Visko teorija“, dabar ir šis. Šis filmas – apie Charles′o Darwin′o šeimą ir gyvenimą, dalykus, kurie skatino ir trukdė parašyti legendinį veikalą apie rūšių atsiradimą. Centrinė ašis – tikėjimo ir evoliucijos įtampa. Religijai atstovauja mokslininko sutuoktinė, sekuliariam tikėjimui mokslu – kiti biologai, o pats Darwin′as svyruoja ir bando susigaudyti savyje.

Tokios biografijos – puiki galimybė filmų industrijai švęsti garsių vyrų pasiekimus, kartu atiduodant pagarbą pasikeitusioms politinėms aplinkybėms ir populiarėjančiai mažosios istorijos tendencijai. Vienas pagrindinių tokių filmų teiginių – kad sutuoktinės įgalina istorinių asmenybių pasiekimus ne tik laikydamos keturis namų kampus, bet ir palikdamos tam tikrą intelektualinį įnašą kaip pirmosios kritikės. Šiame filme Darwin′as leidžia sutuoktinei priimti esminį sprendimą dėl knygos ateities.

Tačiau man įdomiausia buvo ne ši gija, o gyvūnų vaizdiniai.

Skaitykite toliau

Filmas „Los Hongos“ ir nuobodžiaujantis maištas

Aprašymas skambėjo neblogai. Du jauni vaikinukai Kolumbijoje bando tapti gatvės menininkais. Jų kasdienybė verčia tyrinėti, kas yra draugystė, saviraiška, maištas. Vienas iš jų yra studentas, kitas – statybininkas. Kartą pirmasis Youtube aptinka filmuotos medžiagos iš riaušių Egipte ir draugai nutaria nupiešti grafiti Arabų pavasario tema.

Labai keista ir panašu, kad kažkas paminėjo Arabų pavasarį tik dėl SEO arba norėdami, kad filmas atrodytų įdomesnis ir politiškesnis nei yra. Vaikinai tiesiog trinasi (vienas nelanko paskaitų, kitas galiausiai praranda darbą už vagiliavimą) ir bando suteikti savo veiklai kažkokios prasmės. Jie parūko, pasilinksmina, vienas permiega su mergina, bet šios patirtys prėskos ir jiems akivaizdžiai nuobodu. Vienintelė intensyvi patirtis jų gyvenime yra eiti naktį gatvėje ką nors paišyti. Na, dar gal gyvenimą paįvairina dar tai, kad abu gyvena su vienišomis globėjomis – vienas su sergančia senele, kuria švelniai rūpinasi, kitas su prietaringa motina. Jaunuoliai labai nori daryti rimtus dalykus su rimtais menininkais. Tačiau kiek jiems besisektų, jie niekada nepatiria intensyvių emocijų, viskas yra tik nuobodus trynimasis.

Skaitykite toliau

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Lietuviškas filmas „Aurora“: „Soliaris“ + „Avatar“ + „Inception“ + ?

Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Skaitykite toliau

Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Skaitykite toliau

Ajami: filmas, kuris nieko nesunervins

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą „Ajami“ (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs. Skaitykite toliau

Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą „Candy Candy“. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.

Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir „užsikabliavau“ kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.

„Candy Candy“ tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma „nepakabinti“ viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

Skaitykite toliau

Megaburžujai išrinko megažiūralus

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik „Įsikūnijimą“ (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad „kilnūs laukiniai“ visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką „Precious“ istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Skaitykite toliau