Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik “Įsikūnijimą” (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad “kilnūs laukiniai” visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką “Precious” istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »

Nežinau, kodėl tokios temos vis viena per kitą lipa pas mane, bet kol kas nenoriu nustoti apie tai rašyti. Vakar su vienu draugu izraeliečiu plepėjome apie Disney’aus filmukus, jų santykį su II pas. karu ir jo ideologijomis. Draugas pamėtėjo tokį teiginį, kuriuo, atrodo, niekada neabejojo. Jis pasakė, kad Gargamelis iš Smurfų filmuko neabejotinai buvo žydas. Hmmm, pagalvojau, improvizuotas neva hebrajiškas vardas su pabaiga -el jau yra vienas akmuo į šito filmuko daržą. Tai, žinoma, nesutrukdė šį filmuką sėkmingai rodyti Izraelyje. Continue Reading »

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.

Prieš kurį laiką su Milda pasiryžome paskirti tris valandas jau primiršto, bet prieš kelerius metus supermadingo E.Kusturicos filmui “Underground”. Pažįstamų išgirtus madingus filmus labai gera žiūrėti, kai jie primirštami, nes tada nekyla toks vaikiškas noras būtinai kritikuoti maištaujant. Ateis man laikas ir Kimo Ki-duko filmus vieną po kito peržiūrėti.

Na, o šis tikrai klaikiai ištęstas, belieka pasidžiaugti, kai žiūri namie ir gali keisti pozą. Atrodo, kad režisierius tyčia žaidžia žiūrovų fiziniais pojūčiais, tarsi sakydamas: “O aš žinau, kad vis tiek iškęsi ir tau vis tiek patiks”. Gal neveltui buvo sugalvoti filmų standartai, kad būtų patogu vidutiniams kūrėjams. Sukurti labai ilgą (kaip “Alžyro mūšis”) arba labai trumpą (kaip kažkuriam kino festivaly matyti prancūzų trumpametražiai, pvz., “Echo”) filmą reikia ypatingo talento, nes įsijungia ne tik žiūrovų tipologija, bet ir fiziologija.

Kuriant “Underground” veikiau buvo pasikliauta didele gerbėjų meile Kusturicai. Man patinka “šiziniai” filmai, kuriuose neįtikėtini dalykai pateikiami kaip savaime suprantami. Itin graži buvo pabaiga su plaukiančiomis karvėmis – jų vaizdas bylojo, kad buvo verta ištverti tas valandas. Bet didžioji tų valandų dalis – tik dar vienas identiškas Kusturicos blynas apie tai, kad yra tokia planeta Balkanai, kur visi visada girti ir šaudo į orą, o būtinas sueities stovint elementas yra moters įsikabinimas į šviestuvą. Kaip rašė Žižekas, Kusturicos filmai pasitarnavo kuriant Balkanų kaip “Kito”, laukinių Rytų, vaizduotę, pro specialiai tiriančiam žvilgsniui pritaikytą rakto skylutę, kuri privalo rodyti, kaip ten nuolat kariaujama ir paleistuvaujama. Tik įsikniausi į patogią savo švaraus pasaulio sofutę ir žiūri su pasimėgavimu, atata…

Patiko scenarijaus autoriaus neslaptoji politinė kritika. Itin elegantiškai sudirbti “žydrieji šalmai”, graži požemio metafora, nuginkluojantis nuolatinio karo paaiškinimas. Įsimintina scena, kai aplink karį lyg prisuktas važiuoja degantis neįgaliųjų vežimėlis, o rato centre stovi kryžius su apsivertusia Jėzaus figūra.

Žodžiu, mano rekomendacija: pasiimkite užkandžių, pasikvieskite šnekių draugų ir kartais užmeskite akį į gerai padarytus vaizdus. Praleiskite nuobodžias vietas.

Jums patiks, jei manote, kad Kusturica yra pagal apibrėžimą gėris arba jei neturite, kaip praleisti ilgo vakaro, arba dar jeigu kine ieškote judančios tapybos.

Jums nepatiks, jei skaitėte “Orientalizmą” ir pasirašytumėte po kiekvienu jo teiginiu, jeigu ieškote naujovių, arba jeigu dvi valandas žiūrėję, kaip tuzinas žmonių geria ir viską daužo, klausite “ką čia norėjo pasakyti?”

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Kažkodėl prisiminiau savo aktorinį debiutą :}
Jei kam įdomu – prašom

Žiūrėjau filmą “Janos draugai”. Labai smagu buvo, itin mieli tipažai. Du postsovietiniai kombinatoriai (galima sakyti, kad neoriginalūs ir pasiskolinti iš kitų filmų, bet argi originalumas yra jų stiliaus bruožas?), vienas karo veteranas, na, ir tąsomos, paliekamos, tekančios ir plaukiančios mylinčios moterys – liūdna, kad tik tokios, bet o kur pasidėsi? Pagal pavadinimą visko centras turėtų būti mergina, bet iš tiesų yra karo veteranas. Filmas baigėsi tokiu nuoširdžiu komentaru, kad negali jam abejingų likti nė vieno, kas bent kiek gyveno ir kvėpavo “posovietinėje” erdvėje. Dar buvo tokia scena, kur ant lovos glamžosi mergina iš Rusijos ir nežinia iš kur, bet pagal viską Vidurio Rytų tipo vaikinas, abu su dujokaukėm, kurios neaistringai susidaužia dėl to, kad labai didelės, už lango kaukiant sirenom. Paskui tokios scenos buvo kelios, tai gal atsibodo, bet žiūrėdama pirmąją pagalvojau, kad būtent taip įsivaizduoju Izraelį. O šiandien man iš tenai pasakojo, kad rusakalbių kvartaluose jau prekiauja naujametinėmis atvirutėmis ir eglutėmis.