Mėnesio archyvas: rugsėjo 2016

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

FemLink Kaune: chaotiškas menas ir atsiprašinėjantis aktyvizmas

Maunama kojinė ir be garso burbuliuojančios dažytos lūpos. Moteris taisosi skarą, o ji vis smunka. Kompiuterinis žaidimas su žirgais. Iš viršaus nufilmuotas besišypsantis falafelių čirškintojas. Maždaug taip atrodo gausaus būrio šiuolaikinių menininkių vaizduotės vaisiai tema „moteris ir protestas“.

Festivalio „Kaunas mene“ programa atrodė visai intriguojančiai, o turėti kino teatrų miesto centre ir juose apsilankyti – visada smagu. Tačiau projekto FemLink peržiūra, kurioje dalyvavo ir kuratorė  Véronique Sapin, nuteikė niūrokai. Skaitykite toliau

Leonidui Donskiui atminti

Kaip ir daugeliui jį pažinojusių, prof. Leonido Donskio mirtis man buvo netikėta ir sukrečianti tam tikros eros pabaiga. Kadangi tarp FB kontaktų turiu daug profesorių vienaip ar kitaip pažinojusių (ar, pasirodo, svajojančių susipažinti) žmogų, daug kas minėjo atidėtus pokalbius, neišgertas vyno taures, neaptartus reikalus. Labai jo pasigesiu ir visada prisiminsiu jo gebėjimą neskirstyti pašnekovių pagal rangą ar pasiekimų sąrašą, jo mokėjimą peržengti ribas ir aplink save kurti jaukią bendruomenę.

Šia proga šiandien grįžusi namo išoriniame kietajame diske susiradau devynerius metus kiūtojusį seno interviu išrašą. 2007 m. kovą L.Donskis su bendraminčiais nutarė steigti liberalios minties institutą. Aš dirbau „Atgimimo“ žurnaliste ir nutariau apie tai paimti interviu. Buvau išlepinta per studijas TSPMI dažnai matomų viešųjų intelektualių ir politikių, todėl nejaučiau jokios baimės ar nerimo užduoti klausimus žmogoms iš TV, bet tai buvo pirmas mano interviu su VIP′u, ir dar tokiu, kuris man pačiai buvo autoritetas, nors ir matytas bei šnekintas Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Po to ne kartą teko skaityti kitų surašytus interviu su juo ir jo paties tekstus – ilgainiui pradėjau kai ką praleisti, nes mintys jau atrodė girdėtos, nuspėjamos. Tačiau vasarą Kaune pamačiau, kaip įvairaus amžiaus klausytojos gerte geria kiekvieną profesoriaus žodį, o po pasisakymo apspinta ir klausia, kur galėtų išgirsti dar. Ir koks atpažįstamas pasirodė tas jų noras parodyti susižavėjimą, bet kartu nepasirodyti garsenybių sekiotoja (groupie), paprieštarauti, bet tik taip, kad pakviestų profesorių padiskutuoti dar… L.Donskis buvo puikus pedagogas, o tai reta filosofijos pasaulyje.

Kai skaitau tą savo seną interviu („Atgimimo“ internetinio archyvo su redaguotu variantu, deja, neišliko), kokie šmaikščiašikniški dabar atrodo kai kurie mano klausimai, ir kokie kantrūs, per tiek metų nepraradę aktualumo profesoriaus atsakymai! Jis mane visada palaikė, nuo to interviu, per trumpus susitikimus Europos Parlamente ir iki pat trumpo pašnekesio praėjusį mėnesį Kaune po jo paskaitos, kai pasakiau, kad vėl verčiuosi daugiausia žurnalistika. O man vis norėjosi, kaip dabar matau iš to interviu, draugiškai paprovokuoti, ypač kai netikėjau, kad galima be pykčio pakeisti visuomenę. Tačiau žinau, kad profesorius tai vertino, kaip ir bet kurią galimybę pamąstyti ir argumentuoti savo poziciją.

Žemiau – minimaliai redaguotas ir daug sutrumpintas 2007 m. interviu. Norėčiau, kad šis pokalbis būtų lengvai surandamas, ne tik popieriniuose archyvuose.

Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „The wind-up bird chronicle“ (Prisukamo paukščio kronikos)

Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus. Skaitykite toliau

Vilniečių pasitenkinimas gyvenimu – ką rodo duomenys

#kąveikti, kai paskelbiama, kad Vilniaus gyventojos labiausiai patenkintos gyvenimu ES, lyginant su kitomis sostinėmis? Galima ištransliuoti pranešimą spaudai. O galima papjaustyti duomenis.

Kažkas FB kritikavo, kad, skelbiant tokią statistiką, sumuojami visiškai sutinkančių ir iš dalies sutinkančių rezultatai. Tačiau kaip buvusi apklausinėtoja puikiai prisimenu, kad dažniausiai respondentės neturi stiprios nuomonės ir prašo pažymėti „taip per vidurį“. Tokių apklausų tikslas – išsiaiškinti, ar iš principo gerai, ar blogai, ir kai respondentė skalėje mato galimybę pažymėti „labai gerai“, ji jaučiasi pasirinkusi tinkamesnį, arčiau vidurio esantį variantą. Kiek bus linkusių turėti tvirtą nuomonę, priklauso nuo kultūrinių skirtumų ir nuo to, kiek klausimas yra politizuotas, todėl tokios daugybės valstybių duomenis paprasčiau suvidurkinti.

Tai, kas galėjo turėti svaresnės įtakos, yra kiti anketos klausimai, po kurių įvertinamas bendras pasitenkinimas. Prišokus prie respondentės ir paprašius bendrai įvertinti gyvenimą Vilniuje, ji galėtų atsakyti ir pagal tos dienos nuotaiką. Bet anketoje buvo daug įvairių klausimų apie miesto gyvenimą, po kurių užduotas klausimas apie pasitenkinimą stumia jį įvertinti pagal anksčiau užduotus klausimus. Taigi papjaustykime.

Skaitykite toliau

Kairė, dešinė, politiniai spektrai ir kitos kryptys

Facebook naujienose prieš kurį laiką pasipylė pažįstamų rinkiminių testų rezultatai. Daug kam iškrito LLRA, nes svetainėje manoseimas.lt pažymėjo, kad palaiko galimybę varduose rašyti w ir pan. Maždaug tuo metu buvau prof. Leonido Donskio paskaitoje po atviru dangumi apie viską, kur jis sakė, jog Lietuvai reikia brandžios kairės, bet kairė tinka tik opozicijai, o ne valdymui. Kažkokiame amerikietiškame puslapyje skaičiau straipsnį, esą JAV krikščioniška dešinė dažnai susivienija su kairiosiomis feministėmis prieš pornografiją, seksualines paslaugas, o dabar – ir prieš translytes žmogas. TSPMI sukvietė daug vyrų pakalbėti apie radikalias idėjas, po to dar pakvietė dr. Nidą Vasiliauskaitę, bet ups, „pamiršo“ ją įrašyti tarp kalbėtojų, o renginiui atidaryti pasikvietė hipsteriškai ironišką dainių, kurio klipe pokyčių politikoje norinti liaudis prilyginama įvairių kultūrų egzotiškoms šokėjoms. Kad ir kas iš TSPMI organizuotų šitą dalyką, jų požiūris akivaizdus: tegul išsitaško visokios radikalės, o mes nusipirksime spragėsių. Tuo tarpu Nida  kalba apie kai kurių kairiųjų ir dešiniųjų vienodą substanciją. Ji sako: „Manding, tik atsitiktinumo ir pasipainiojusio socialinio rato klausimas, kur šio tipo žmonės atsiduria: medžiaga, iš kurios juos gamina – ta pati. Ir būtent ji – ši kairei ir dešinei bendra „medžiaga“, ši „substancija“ – VS kita, alergizuojanti į ją, yra reali politinė opozicija, kurios dar niekas neartikuliavo: čia, o ne tarp kairės-dešinės, yra vienintelė tikra ir svarbi politinė skirtis.“

Tad gal laikas sugrįžti prie senos diskusijos apie kairę ir dešinę? Skaitykite toliau