Diskusijose dėl įstatymo, apibrėžiančio, kas yra šeima, – daug emocijų ir daug nesusikalbėjimo. Pozicijos išsikristalizavusios seniai, daug kas jau išsakyta ir sunku į šiuos debatus pažvelgti kūrybingai. R.J.Dagio komentaras šiandien Delfi – iš pažiūros argumentuotas ir struktūruotas, su kuo galima pasveikinti, bet atidžiau įsiskaičius ir šį tą nutuokiant apie visuomenę, kyšo loginių klaidų ausys.

Ką teigia R.J.Dagys?
1. Komunistės norėjo panaikinti šeimos instituciją (nuoroda į V.I.Leniną).
2. Teisės aktuose šiuo metu painiava. Įstatymas su šeimos apibrėžimu leistų ją įveikti.
3. Šeimos susiejimas su santuoka įtvirtintas Konstitucijoje.
4. Finansinė parama yra atskira (politika? biudžeto eilutė?) nuo šeimos skatinimo.
5. Santuoka – tai įsipareigojimas, todėl joje gimsta daugiau vaikų.
6. Paramos skirstymas per šeimą pasiteisina, o individualizuotas – ne.
7. Kritikės, apeliuojančios į ES normas ir teigiančios, kad esama šeimos politika diskriminacinė, primena Leniną.

Pasižiūrėkime papunkčiui. Continue Reading »

Ar jums vaizdai iš „tūsų“, kuriais visame pasaulyje visokios žmogos sutiko žinią apie tai, kad nukautas Osama bin Laden’as, nepriminė, kaip televizijos po 2001 m. rugsėjo 11 transliavo vaizdus, neva arabės džiaugiasi teroro aktu? Vėliau kažkuri televizija pripažino, kad čia iš šiaip šventės paimta filmuota medžiaga. Pagarba Vatikanui, kad iš karto išplatino pranešimą, jog nėra ko „tūsintis“.

Jei nebūčiau antropologė, sakyčiau, gal laukinės tos amerikietės su italėmis ir visomis kitomis, visai necivilizuotos, nepripažįsta racionalumo Bet dabar pasamprotausiu, kad, pirma, OBL yra žiniasklaidinis personažas, apie kurį daugelis atpratusios galvoti kaip apie [buvusį] gyvą, kvėpuojantį žmogą. Antra, jis įkūnijo mistinį priešą, kažkokį barzdotą ir raguotą (iš po galvos apdangalo nesimato) velnią, kurio atvaizdas neva pasirodė griūvančių dangoraižių dūmuose ir t.t. Prieš trejus metus jaunų menininkių darbų parodoje Briuselyje mačiau keletą keistai patiražuotų OBL atvaizdų. Jis yra kaip Marilyn Monroe arba Bushas – tam tikra popkultūros ikona. Dėl to žmogos ir siautėja gatvėse. Pareis namo, išsimiegos, aprims ir supras, kad žeminančios oro uostų saugumo taisyklės nepasikeitė.

Beje, Hamas nepraleido progos pasirodyti kaip visiški lopai. Su tuo ir sveikinu – galbūt dar labiau sumažės jų turimas palaikymas.

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Continue Reading »

ES portale yra štai tokie gerosios praktikos pavyzdžiai, kokių įvairių priemonių gali imtis valstybės ir socialiniai partneriai, kad naikintų atlyginimų atotrūkį tarp lyčių. Tarp tokių – teisiniai įpareigojimai įmonėms sekti ir skelbti skirtingų lyčių darbuotojų situaciją darbovietėje, profsąjungų susitarimai, specialios dienos ir iniciatyvos sąmoningumui kelti, aktualūs tyrimai ir t.t. O štai čia – patarimai darbdaviams, kaip naikinti nelygybę įmonėse, iš Jungtinės Karalystės. Tačiau Lietuva irgi nepėsčia: portalas lygus.lt pateikia patarimų, kaip įsivertinti, ar buvote diskriminuojami dėl amžiaus, patyrėte diskriminaciją skirstant darbo užmokesčius ar nukentėjote nuo seksualinio priekabiavimo, taip pat – ko imtis tokiu atveju.

Gero skaitymo ir atidaus taikymo!

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

• Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
• Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
• Į savivaldybės mandatą neįeina:
  • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
  • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
  • Darželių veiklos cenzūravimas;
  • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
  • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
• Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.

Turėčiau užsiimti visai ne tinklaraščiu, bet sudomino šis tekstas. Autorė lygina „biurokratinės“ pakraipos lytinį švietimą su religinės/vertybinės pakraipos lytiniu ugdymu, neslėpdama, kurį propaguoja. Pabaigoje ji siūlo „specialistų“ parengtas lytinio ugdymo programas ištraukti iš stalčių ir naudoti. Spėju, kai kurie iš Jūsų sakys, kad tokiems autoriams neverta gaišti laiko, kiti teigs, kad čia yra teisinga pozicija ir mano kritika – feministinis kabinėjimasis, bet pirma siūlau paskaityti šį tinklaraščio įrašą iki pabaigos. Beje, kai rašau, mechaninis pirštų įprotis vis stumia vietoje šaknies „lyt-“ rašyti „lyg-“, prie to dar sugrįšime.

Continue Reading »

Rašo Kęstas Kirtiklis ir iš kitos ideologinės stovyklos – R.Bulota (su šiuo bei tuo nesutinku, bet paskaityti verta). Dar R.Bogdanas mintija antiutopiškai, svarsto šį bei tą Linas Kranauskas. Pamokslauja I.Degutienė. Tai visi tekstai, kuriuos skaičiau apie sausio 13-ąją. Dar viena ausim girdėjau apie A.Paleckio provokaciją – nuoširdžiai nesuprantu, kurių velnių jis jos ėmėsi, ką nori įrodyti, bet reikėtų giliau pasidomėti, ką tiksliai pasakė ir ką mano dabar, kai kilo sambrūzdis dėl jo žodžių.

Kaip ir daugelis, pavargau nuo visų „Ne tokios Lietuvos tikėjomės, ne už tokią buvo verta kovoti“. Valstybė negali visiškai patenkinti visų jos gyventojų poreikių – galų gale, ne tam ji sukurta. Būtų pavojinga, jei pajustume, kad visiems esama situacija valstybėje puikiausiai tinka, nėra, ko kritikuoti, visų poreikiai patenkinti. Tai reikštų, kad nebeturime vaizduotės. Valstybės sienos ir konstitucinė santvarka gali būti fiksuotos, bet bendro viešųjų reikalų sprendimo (demokratinė valstybė tam ir sukurta) būtinybė iškyla kasdien ir yra dinamiška. Nuolat atsiranda naujų veikėjų, šie ir ankstesnieji bando tempti paklodę į savo pusę. Konservatorius dabartinėje situacijoje pasigenda tradicinių vertybių, kairysis – socialinio teisingumo ir t.t. Taip yra todėl, kad jie turi vizijų, pagrįstų sava gėrio samprata, o viešoji erdvė yra kompromisų rezultatas. Valstybės paskirtis – spręsti tam tikras problemas, kurios jokiu būdu neturėtų pretenduoti į totalumą. TSRS prikūrė tokių problemų kaip formali, bet praktikoje visiškai negerbiama tautų lygybė, darbo ir visuomenės susvetimėjimas (kaip žino kiekvienas apsiskaitęs kairysis, socializmo ten nebuvo – egzistavo toks pats, kaip kapitalizme, samdomas darbas, viešųjų reikalų sprendimas virto farsu, o apie taisyklę „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“ buvo galima pamiršti), primestinis suvienodinimas (kukurūzai ir plokščiastogiai namai visiems), ir, kaip čia pamirši, pretenzijos į totalitarinę kontrolę. Tame kontekste mažesnė valstybė, vienijama bendros kalbos, žiniasklaidos, tokia, kurią tarsi galima paimti į saują ir priglausti, buvo kaip tik. Tačiau išsprendus vienas problemas, atėjo laikas prisiminti ir kitas, todėl reikėjo ir ES su tuo įsipareigojimu riboti suverenumą. Globalioms problemoms – globalios struktūros, lokalioms – lokalios, o tokioms, kurioms valstybė, ypač nedidelė, yra optimalus vienetas, tegu būna valstybė. Nesu anarchistė. Demokratiškai valdomą valstybę laikau ne tik administracine, bet ir viešąja erdve, privalančia sudaryti sąlygas kolektyviai organizuoti bendrus reikalus. Nemanau, kad valstybė kaip tokia turi visiems būti universali tapatybės koordinačių ašis ar kažkas, dėl ko nepagalvojus verta mirti.

Tačiau kaip ir dauguma su didžiausia pagarba lenkiu galvą prieš tuos, kuriems būti ten bei tada ir priešintis buvo ir individuali egzistencinė būtinybė, ir res publica (lot. „bendras reikalas“). Manau, dauguma ten buvusių žinojo, kad grįžti į tai, kas buvo, būtų nepakenčiama, ir kad vizija, kuriai įgyvendinti reikėjo nepriklausomos Lietuvos, yra gerokai vertesnė už baimės apgaubtą ribotą patogumą. Tačiau dabar Lietuva yra duotybė, infrastruktūra, erdvė mūsų viešai, kolektyvinei veiklai, o ne tokios veiklos siekinys ir turinys. Štai tokį iššūkį ji mums meta – padaryti ją ne tik demokratija, bet ir res publica. Continue Reading »

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje yra tokių temų, apie kurias diskutuojant faktai nustumiami į šoną – jais tarsi niekas neabejoja, – užtat dėl interpretacijų visi gali ginčytis iki nukritimo. Blogiau pasidaro, kai jos sulimpa su svarbiomis temomis, kuriose reikia išsiaiškinti faktus ir dėl jų sutarti. Tokie sulipimai gali diskredituoti pastangas išsiaiškinti ir viešai aptarti faktus, į nepatogią padėtį pastatyti su jais dirbančius, ir pakurstyti emocingus „apsišaudymus“. Deja, vienu tokių kompleksinių lipdinių tampa diskusija apie Holokausto istoriją ir atmintį Lietuvoje. Ir debatai, pavadino kas visą Lietuvą „žydšaudžių tauta“ ar nepavadino, teisingai ar neteisingai prisiimama atsakomybė ir mokoma apie istoriją, susipina su faktų ir detalių ieškojimu. Neseniai „nacių medžiotojas“ Efraim’as Zuroff’as parašė štai tokį liepsningą pareiškimą. Tekste jis Lietuvą lygina su bibliniu Sodomos miestu:

When Avraham Avinu came to plead  with G-d to spare Sodom, he gave up after realizing that the city did not even have ten righteous residents. The same, unfortunately, applies to contemporary Lithuania, when it comes to Holocaust-related issues.

Prie šio pareiškimo dar sugrįšiu. E.Zuroff’as yra tapęs itin dažnų viešų puolimų taikiniu, ir jo pasisakymais paradoksaliai linkstama grįsti savo stereotipus. Netgi žmogaus teises ginti įsipareigojusi Lietuvos žmogaus teisių asociacija, gimusi iš Perestrojkos laikais susiformavusio Helsinio komiteto, įrodinėja, kad E.Zuroff’o pareiškimai provokuoja „adekvačią reakciją“, skatinančią kalbėti apie „žydų tautybės piliečių“ nusikaltimus. Griebiamasi iš lūpų į lūpas einančio teiginio: „the Director of Simon Wiesenthal Center – E. Zuroff – refers to the Lithuanians as “the nation of Jew-shoothers”.“ Continue Reading »

Tikrai stebėtinai Holokaustą neigiančio straipsnio pasirodymas “Veide” sukėlė seniai reikalingas viešas diskusijas. Rašo: S.Sužiedėlis “Bernardinuose”, V.Šiurkus “Delfi”. Pirmą kartą, kiek žinau, vadinamąjame Genocido muziejuje bus speciali paroda apie Holokaustą. Tokių žadama ir daugiau. Panašu, kad 2011-iesiems sugrįžo kuriam laikui pradingęs Holokausto aukų atminimo metų vardas.

Dabar laukiu, kol tie, kas labai akyli ir ausyli, kai Lietuvoje kas nors ne taip, kartu pasidžiaugtų

Nesenas BBC radijo reportažas apie Holokausto istorijos iškraipymą buvo įdomus ir atliktas su BBC vardo verta kokybe. Labai stengtasi apklausti kuo daugiau žmonių, prisikasti ir prie valdžios. Tačiau turinys labai nuvylė. Reportažas tendencingas ir, deja, nežinia, tyčia ar netyčia maišo skirtingas politikos realijas taip, kad nesigaudantys situacijoje susidarytų išankstinę nuomonę. Suprantu, kad žurnalistė gali turėti nuomonę, bet tada turi atsisakyti pretenzijos į objektyvumą. Laikas, kada reportažas atliktas Lietuvoje, rodo, kad Holokausto neigimo “Veide” skandalas įkvėpė atvykti čia, bet nei į skandalą, nei į reakciją į jį nesigilinama. Pradedama nuo bendrų teiginių apie tai, kad Holokausto neigimas tampa antisemitizmo instrumentu, primenami visiems žinomi faktai apie tas šlykščias Irano valdžios organizuojamas konferencijas. Tada vėl atsigręžiama į Rytų Europą ir leidžiama viską diriguoti prof. Dovid’ui Katz’ui. Pakeliui apklausiami keli tarptautiniai ekspertai, kurie į pabaigą vėl viską susieja su… nepritarimu Izraelio politikai. Nežinia, kas dar padėjo žurnalistei, – vertimai iš lietuvių kalbos gana nevykę (S.Alperavičius: “Aišku, tas mum labai nemalonu, ir mes nepritariam” – vertimas: “It’s not that these swastikas are hurting – the reactions of the society…”, muziejaus direktorė: “Nėra informacijos, kaip sakyt, pateikimas…”, vertimas – “The tradition of this museum is to provide information on the Soviet…” – bet gal tai santraukos). Continue Reading »