Mėnesio archyvas: gegužės 2010

Eurovizija operatyviai

Stebėjau šio renginio finalą netoli mano namų esančiame gėjų bare. Kaip žinia, tai pati ta vieta žiūrėti „Euroviziją“. Ir pasitaikyk tu man taip, kad Eurovizija šiemet dargi buvo itin metroseksuali: tik graikas buvo klasikinio vyriškumo vyras.

Kabake buvo du ekranai, viduje ir lauke. Suvilioti galimybe mėgautis drungnu vakaru, atsisėdome lauke (tarp britų staliuko, prie kurio buvo ir, ak, gioteburgietis, ir vokiečių staliuko). Tačiau lauko ekrane vaizdas vėlavo, tad susigrūdome smaksoti į ekraną viduje. Skaitykite toliau

Ajami: filmas, kuris nieko nesunervins

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą „Ajami“ (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs. Skaitykite toliau

Iš kur paimti technologų?

Pasirodo, neseniai įvyko politikų ir lobistų diskusija, kaip kreipti studentų srautus, kad po krizės Lietuvos pramonėje nepritrūktų specialistų su technologiniu išsilavinimu. Apie diskusiją rašo „Delfi“. Nors ne tinklaraščiu dabar turėčiau užsiimti, negaliu susilaikyti neįkišus savo trigrašio, nes sukaupiau tam tikrą patirtį mąstyti ir rašyti apie aukštojo mokslo (toliau – AM) reformą. Taigi leiskite pirmiausia paprovokuoti: diskusijos dalyviai savo kalbėjimo būdu ir siūlomais metodais „prašauna“ ir nepaliečia gilesnių mokslų nelygybės skirtumų. Kodėl? Skaitykite toliau

Daivų galia – kiekybėje?

Užaugau su mintimi, kad turiu nors ir ne originalų, bet ne itin įprastą vardą, už ką esu tėvams dėkinga. Pradinėje mokykloje paralelinėje klasėje buvo dar viena Daiva, vidurinėje buvau girdėjusi apie vieną bendravardę, gimnazijoje turėjau bendravardę mokytoją ir sutikau dar, rodos, dvi vyresnes Daivas. Mama turėjo vieną bendradarbę tokiu vardu. Universitete pirmą bendravardę sutikau gal antro kurso pabaigoje. Palyginimui – gimnazijoje mokiausi su trimis Mindaugais ir dviem Andriais, o Indrių, Linų, Eglių, Vytautų ir Tomų pažinojau visur, kur tik pasisukdavau.

Nustebino išvykimas į Švediją – ten greitai sutikau dar vieną Daivą, o ji turėjo draugę tokiu pat vardu. Buvo juokinga, kai abi „švedės“ Daivos dirbo knygų mugėje Lietuvos stende – manęs tada visi klausinėjo, ar čia populiariausias moteriškas vardas. Prisiekinėjau, kad ne. Kai bendravardė draugė aplankė mane Izraelyje, mus bare suskato kabinti du vaikėzai, atvažiavę pagal Taglit (specialią programą žydų jaunimui), ir mes, anaiptol jais nesužavėtos, jiems prikūrėm visokiausių istorijų, bet prisistatėm tikrais vardais. Išgalvotomis istorijomis jie patikėjo lengviau nei teisybe, kad dalijamės šiuo nuostabiu vardu 🙂

Rinkdami man vardą, tėvai daug negalvojo apie jo sanskritinę kilmę (draugai iš Indijos sakė, kad šio žodžio tarimas, tampant mano vardu, itin netaisyklingas) ir Vydūno kūrybą. Kaip man pasakojo, jie ieškojo vardo, su kuriuo nebūtų „po tris merginas ant kiekvieno kampo“, bet ir kad sutikti žmonės neperklaustų tris kartus, kas čia per vardas. Esu jų sprendimu patenkinta. Tačiau, pasirodo, esama šiokios tokios likimo ironijos su jų pasirinkimo motyvais. Skaitykite toliau

Vasara

Turbūt jums nėra įdomu sužinoti, kokia Tel Avive vasara, nes greičiausiai manote, jog ji tokia pat kaip žiema, tik dar šilčiau. Tačiau ne vien šiluma yra vasaros atributas. Izraeliečiai draugai prie tokių priskiria:

  • vaikščiojimą su šlepetėmis ir netgi naktiniais. Čia reikia paaiškinimo. Izraeliečiai ir šiaip jei tik gali, tai ir dėvi vadinamuosius „flipflopus“. Net prie gana puošnios suknelės. O ir naktinių kaip tokių, su meškiukais ir raukinukais, jie nedėvi. Tačiau vasara reiškia, kad į parduotuvę už kampo galima užlėkti praktiškai taip, kaip miegi, ir niekam tai neatrodys keista.
  • Liūdnesnė naujiena – tarakonai. Paprastai jie veisiasi nutekamuosiuose vamzdžiuose ir kartais užeina į butus paieškoti skanėstų. Tačiau, anot telaviviečių, vasarą, kai karšta ir drėgna, miestas ir nutekamasis vamzdis skiriasi daug mažiau, todėl tarakonai užeina pasisvečiuoti nesidrovėdami. Blogiausia, kad jie ne tik mažojo piršto dydžio, bet ir skraido. Vieną dieną, prabudusi anksčiau už žadintuvą, vieną svečią užmačiau tiesiai prieš akis palubėje. Et…
  • Vasaros požymis – nesveikai „užturbinti“ oro kondicionieriai. Temperatūrą jie numuša bene perpus. Pirmą kartą Izraelyje persišaldžiau. Pratinuosi nešiotis šaliką. Autobusuose, kavinėse ir pan. neįmanomai šalta.
  • Vasaros atributas – grūstų ledukų kavos, pradedant pigiomis kioskuose ir baigiant stikliniame asotėlyje patiekiamame skanėste gruziniškam restorane.
  • Vasarą dar smagiau linksmintis ant stogo. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą kviečiau policiją kaimynams.
  • Jūroje maudosi ne tik turistai, bet ir vietiniai.

Patartina nekeliauti, bet, tikėkimės, dar pakeliausime.

Truputį apie madą

Tai štai, baigėsi vienas užimtas laikotarpis, galima vėl truputį grybą pjauti prieš kimbant į naujus darbus. Delfyje žiūrėjau Afrikos mados kolekciją. Ne taip svarbu, ką manote apie drapanas. Atkreipkite dėmesį į manekenes. Šypsosi!!! Jokio „lomkių“ kamuojamos narkomanės žvilgsnio, kaip įprasta Europoje. Iš karto gražiau.

Dar kai ką planavau parašyt, bet dabar jau bėgu.

„Papais“ uždirbama emancipacija

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti „paklodinį“ tinklaraščio įrašą 🙂 Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Skaitykite toliau

Baltic Pride

Oi ai, nieko nespėju, dega tūkstančiai darbų, bet laiko nebėra ir privalau parašyti: AŠ PALAIKAU HOMOSEKSUALŲ EITYNES „UŽ LYGYBĘ“ ir raginu visus padaryti tą patį. Jei jūsų dar neįtikino girdėti argumentai, taikliai rašo Ežiukas Vilniuje, Aurelijus Katkevičius, Artūras Račas („viduje“ yra gerų nuorodų) ir Andrius Navickas. Konstitucija yra absoliutaus galiojimo ir tiesiogiai taikomas dokumentas. Piliečiai, norintys rinktis į, primenu, politinę demonstraciją be ginklo, neturi atitikti jokių kitų reikalavimų, nenumatyta jokia kompartijos, atsiprašau, Seimo kontrolė, ar eitynės „prasmingos“. Punktas, kad taikų susirinkimą galima uždrausti dėl pavojaus visuomenės saugumui, greičiau taikytinas neonaciams, kurie, kaip žinome, sėkmingai pražygiavo. Policija savo laiku surakino „laisvatibetininkus“ ir išginė visus benamius, lankantis Bushui. Nėra jokio argumento šiam renginiui neįvykti. Kviečiu jungtis į tarptautinę Facebook grupę ir palaikyti renginį. O jeigu jis neįvyks, kviečiu vyriausybę uždrausti Olialia pupytes, nes amoralios, lėktuvų skrydžius, nes pasitaiko teroro aktų, užsienio politikų vizitus ir apskritai, sudaryti sąrašą, ką Lietuvoje galima daryti. Dar prieš baigdama pasidalysiu draugo izraeliečio žurnalisto tinklaraščio įrašu.