Mokytojos, ko pasimokyti iš Izraelio

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Kas gi nutiko konservatyvioms publicistėms, kad taip pasikeitė požiūris į Izraelį? Argi istoriškai jų pozicija nebuvo solidarizavimasis su okupuotomis tautomis, šiuo atveju palestinietėmis? Argi ne „Lietuvos aidas“ bet kokį išpuolį įvykdžiusias palestinietes visada vadindavo kovotojomis  už laisvę? Išties, per porą dešimtmečių pasikeitė vertybės. Nacionalistėms labiau rūpi ne aukos, o įsivaizduojamos šaunios kovotojos. Tarptautinio solidarumo atspirties taškai radikaliai pasikeitė: tarp dešiniųjų jau kurį laiką nemadinga solidarizuotis nei su Čečėnija, nei su palestinietėmis. Atnaujinimas spalio 31 d.: šią slinktį gerai iliustruoja tai, kad konservatyvi Lietuvos vyriausybė buvo tarp tik keturiolikos valstybių, kurios net ne susilaikė, o balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO – Jungtinių Tautų kultūros ir mokslo sparne.

Priežastimi įvardyčiau nacionalizmo kaip tokio globalizaciją. Ne kartą sakiau ir sakysiu, kad nacionalistės dažnai yra tikrosios globalistės, ir šiais laikais nacionalizmas labiau globalizuotas nei kairė. Lietuvoje šis procesas ypač paspartėjo įstojus į ES. Nacionalistės skolinasi vienos iš kitų verčių sistemas ir įvaizdžius, kovoja su vienos kitų vėjo malūnais. Lietuvoje 1 proc. imigrančių, jų apskritai nesimato ir dauguma puikiai integruotos, bet pasiklausius nacionalisčių, galėtum pagalvoti, kad jos gyvena apsuptos migrantiškų getų, tokių kaip aplink Paryžių. Nacionalistės skaito vienos kitų spaudą, lanko vienos kitų renginius ir sparčiai panašėja. Todėl nedaug liko specifiškai lietuviško nacionalizmo – jį keičia bendras europietiškas. Kas jungia Europos nacionalistinius judėjimus, atsakys ir neįsigilinusios į nacionalizmo raidą, – vienas iš svarbių tapatybės elementų yra islamofobija. Jau visą dešimtmetį ji yra tapusi pusiau legitimia neapykantos forma: ją galima dangstyti antiimigraciniais sentimentais ar net iškreiptu žmogaus teisių vaizdiniu. Islamas nuo pat savo ištakų turėjo globalių ambicijų ir jo istorija – regiono, o ne tautos istorija. Sunku priversti islamo religiją flirtuoti su valstybiniu nacionalizmu (nebūtinai neįmanoma), nes ir islamas, ir arabų kalba visada siekia plačiau, liejasi per sienas, byra pro pirštus, teka ir jungia žmogas, atskirtas dirbtinių kolonijinių brėžinių. Globalėjantis nacionalizmas jaučiasi suradęs savęs vertą priešą. Po 2001-ųjų žiniasklaidinis čečėnių ir palestiniečių sulipdymas su globaliu džihadu privertė konservatores ir nacionalistes greitai pamiršti anksčiau puoselėtus sentimentus. Gali būti, kad po kurio laiko matysime skines niokojančias Čečėnijos aikštes ir Dž.Dudajevo skverus, patriotai.lt rankios čečėnių pabėgėlių statistiką ir kvies išsiųsti jas iš šalies, o pragmatiškos nacionalistuojančios politikės susigūžusios raukysis prie objektų, kuriems kažkada entuziastingai suteikė čečėniškus vardus. Nuo to sulaiko faktas, kad Lietuvoje rusofobija vis dar stipresnė už islamofobiją. Bet dabar yra kiti draugai regione – Gruzija, kaip ir Izraelis, puikiai atitinka šaunaus kario įvaizdį, taigi galima ramiai sau palaikyti.

O kaipgi antisemitizmas? Taigi jis niekur nedingo. Ultrapatriotės ir šia kryptimi besireiškiančios ultrakonservatorės (taip pat ir JAV krikščionės sionistės) paprastai nepasisako už tai, kad žydės galėtų ramiai gyventi ir saugiai jaustis bet kurioje pasaulio vietoje, kaip ir kitos žmogos, ir plėtoti savo kultūrą. Štai kokia jų „malonė“ žydėms: nereikia jų vyti lauk ar naikinti, pakanka išsiųsti į „savo“ valstybę. Kol tauta ramiai sėdi savo ribose, kitų tautų tautininkės ją palaiko. Tai bazinis nacionalistinio autonomizmo principas, kuriuo, pasak T.Kavolio tyrimų, remiasi ir skinės, teigiančios, kad ir afrikietės joms netrukdo, kol tūno Afrikoje. „Įšakninti bešaknes kosmopolites! Tegu visos susigrūda į mažytį žemės lopinėlį, užsimaukšlina karinius šalmus ir tursena į dykumą kovoti su islamu! Tegu laiko frontą.“ Va tokios žydės gali tikėtis ultrapatriočių palaikymo. O vadinamoji diaspora teužsičiaupia – juk turi savo tautinę valstybę, tegu ten ir reiškiasi. Už tokią „malonę“ iš žydžių tikimasi dėkingumo ir solidarumo su augančiu nacionalizmu. O visoms kitoms dėmesio – ultrapatriotės ne antisemitės, žydes myli.

Tai didelis pavojus, kuriantis pavojingus aljansus visame pasaulyje. Izraelio valdžiai malonu būti giriamai, o etninė įtampa valstybėse, kuriose gyvena žydės, jai nebūtinai į bloga – Izraelio valdžiai patiktų, jei žydės atvažiuotų, palikdamos vietines nacionalistes kuistis savo paistaluose. Dėl to visoms, kas kritikuoja šią tendenciją, reikia tvirtai atsakyti A.Brazauskui: ne, sionistinių „naujųjų žydžių“ rėmimas nereiškia atsisveikinimo su antisemitizmu. Tai tiesiog kitas antisemitizmo lygis. Nes antisemitizmo priešingybė – ne filosemitizmas (besiremiantis senais įgrisusiais stereotipais apie gudrumą ir t.t.), o antirasizmas. Tai norėčiau priminti nuosaikioms konservatorėms – jokiu būdu nesuplaku visų čia paminėtų asmenybių į vieną katilą ir patvirtinu, kad jų vertybės skiriasi.

Jei Lietuvos valdžia nori ko nors pasimokyti iš Izraelio valdžios, tepasimoko mažumos kalbų vartojimo – arabiškai užrašyti visi gatvių pavadinimai ir užrašai ant valiutos. Tepasimoko tolerancijos LGBT – spalvingas Tel Avivo gėjų paradas visada gauna leidimus. Jei Lietuvos visuomenė nori ko nors pasimokyti iš Izraelio visuomenės, tepasimoko feminizmo – ten tiek stiprių ir nepriklausomų moterų, mokančių pakovoti už savo teises. Tepasimoko tos pačios tolerancijos nestandartinėms seksualinėms tapatybėms, nuo kurių tradicinės šeimos, žinoma, nė negalvoja sunykti ir žmogos gimdo labai daug vaikų. Tepasimoko verslumo, kai bandymų ir klaidų keliu einančioms jaunuolėms atleidžiamos nesėkmės ir dauguma jaučiasi galinčios bei turinčios bandyti „užsukti“ kažką savo, o ne ugdomos siekti patogios tarnybos kažkam. Tepasimoko drąsos didelio spaudimo akivaizdoje – mums apie tokią pilietinę visuomenę ir tokią aktyvią kairę belieka tik svajoti. Nacionalizmo, militarizmo ir visuomenės ideologizacijos iš Izraelio, gimtoji šalie, prašau, nesimokyk.

Tačiau mąstant apie tai, šast ir nukrito klasikinis, ikiglobalusis Izraelio demonizavimo žiniasklaidoje pavyzdys. Su L.Jakimavičiaus tekstu, dėliojančiu visai kitokius akcentus, šį sieja kultūrinių paaiškinimų kapstymas. Čia, suprask, viskas apie gojų gyvybės vertę… Viskas esą glūdi kažkokiose tautinės sielos gelmėse – kad tik jokiais būdais nereikėtų pripažinti, kad galios institucijos – tai nuolatinė jų pastanga konsoliduoti, sutvirtinti save (mėgstančioms akademiškesnę raišką labai rekomenduoju Bruno Latour’o straipsnį apie Leviataną). Galia veikia įvairiose visuomenėse, pasitelkdama bet ką, kas tik pakliūva po ranka, kad save įtvirtintų. Gali praversti ir kalba, ir religija, ir nutikusi nelaimė. Taip, ultranacionalistinė Izraelio valdžia ir religiniai lobistai yra gąsdinantys, tačiau ne Lietuvos publicistėms perrinkti Izraelio valdžią. Vienintelė galimybė kažką tikra padaryti, užuot apkerpėjusiais, ties antisemitizmo riba balansuojančiais ar ją peržengusiais stereotipais amsint ant Izraelio, yra palaikyti vietines aktyvistes (pvz. šias). Stereotipai – tas pamatas, ant kurio ir tokios kritikės, ir save pasiskelbusios filosemitės konstruoja sienas, trukdančias gilesniam tarpkultūriniam supratimui.

Kas dar nežino, mano tinklaraščio kalbos politika, įskaitant moteriškos giminės vartojimą, aprašyta čia.

15 komentarų

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @lara:
    Ačiū už komentarą, suprantu ir man pačiai nėra lengva taip rašyti. Tačiau tai tik įrodo įprotį vyriškas galūnes laikyti gebančiomis atstovauti ir moterims, ir vyrams, o moteriškas – tik moterims.

  2. lara

    Daiva, turi, žinoma, pilną teisę rašyti kur nori ką norį, bet prisipažinsiu, kad rašinyje politine tema ištysos moteriškos galūnės vargina, blaško ir neleidžia deraimai susikoncentruoti ties pagrindiniu objektu. bent jau mane.

  3. prowler

    Rizikuoju tau ikyreti,bet kartojuos-nieko panasaus negirdejau apie IGP.Ar but galima gaut kokiu nuorodu anglu ar rusu kalba?Nes manim sunkai kas patiketu,jei kam pasakyciau,kad transvestitus taip lengvai paleidzia,ir tatuske psidares esi traktuojamas,kaip mazochistas…Ne,nu nesitiki man…
    Kai as tarnavau,taip budavo taip-visus “jehovistus“,“krisnaitus“,“pacifistus“siusdavo bulviu skust,tuliku plaut,ir kazkokia Kauno ligonine basonu nesiot,plius prie to to pilna karine dienotvarke,ir taip ne 12men.o 18men,tai jie greitai atsiversdavo,grizdavo i rikiuote,pora men.budavo “duchais“kaip ir priklauso uz tokius bandymus issikalineti,ir budavo puikus kariai:))Kas ypac dziugindavo musu vadus,kurie i miltus male visokiu jautriasirdziu psichologu diagnozes:)O tatuiruotes pasidaryt tarnaujant buvo kone garbes reikalas ypac ant “dembelio“.
    Kalbant apie flirta,tai ar pas mus ne tas pats?Didmiesciuose esi 80proc. vertinamas pagal pinigines stori,“gezai“ir “bachurai“ irgi taiko tokia kabinimo taktika,viens prie vieno,tik gaila,kad ragus jiems kur kas reciau aplauzo.O kaip jie “integruoja“ imigrantes,mes taip laukdavom Vilniuj rugsejo,kad galetume vaidint vilniecius ir supazindint su miestu gaivias ir naivias pirmakurses:)

  4. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Na, nenurašyčiau taip. Lietuvoje didžioji kariuomenės darbo dalis buvo gainioti šauktinius po griovius, o Izraelyje gali tekti paragauti tikros karinės situacijos, taigi jei kažkas labai nelojalus ir gali lemiamu momentu dezertyruoti, o dar parodo, kad fizinių kankinimų nebijo, tai aš nesistebiu, kad armija tokius gana nesunkiai paleidžia. Taip, žinoma, turi diagnozuoti psichinį sutrikimą, bet savęs žalojimas, ko gero, laikomas pakankamu sutrikimu. Vienas draugas išsisuko, pasakydamas, kad mėgsta rengtis moterimi ir jo tapatybė galutinai sutriks, jei reikės lakstyti su uniforma. Paleido.

    Dėl flirto, tai vyrai po armijos dauguma išeina labai mačistiški (mėgsta demonstruot jėgą ir agresiją, tuo tarpu intelektui ir jautrumui dėmesio mažai), o moterys – labai stiprios, nepriklausomos ir agresyvios, bet kažkiek vis tiek varžomos lyčių stereotipų. Paprastai preziumuojama, kad vyras turi rodyt iniciatyvą, o moteris turi „laužytis“ ir jį visaip suvartinėti, žeminti jo savivertę, kol galiausiai vyro ego truputį nusėda ir moteris nusileidžia. Dėl to nacionalinis vyrų sportas – skųstis, kokios neprieinamos Izraelio moterys. Bet tai netiesa – jei vyras joms labai patinka, jos neturi jokių stabdžių. Tik jeigu flirtas vyksta vyro iniciatyva, jam reikia gerokai pasistengti. Kad aplopytų prakiurusią savivertę, daug vyrų važiuoja atsidulkinti į Tailandą ir pan. arba, vos tik aptinka, kabina naujas žydų imigrantes (maždaug: „Leisk padėsiu integruotis į Izraelio visuomenę. Atsigulk čia“ 🙂 Šaržuoju, žinoma, bet požiūris toks). Tačiau po armijos daugybė jaunuolių, jei tik gali sau leisti, keliauja po pasaulį ir „valosi čakras“. Šiuo laikotarpiu jos pačios šauniausios ir atviriausios kitoms kultūroms ir pan. Daugelis, pamačiusios pasaulio, permąsto daugybę dalykų. Taip atsiranda įdomių, kritiškai mąstančių ir apsiskaičiusių žmogų.

    Man patinka, kad moterims labai svetima mintis apsimesti silpnesnėms ar kvailesnėms nei yra. Visi vyrai žino, kad bet kuri iš jų, išskyrus ortodokses, prireikus užtaisytų, o gal ir surinktų už save didesnį automatą. Todėl kažką paduoti, padėti, palaikyti visiškai nebūdinga. Užtat kažką nupirkti – privaloma. Kaip pasakojo draugė, eidami „tūsintis“, vaikinai varžosi, kas surinks daugiausiai telefono numerių, o merginos – kurią pavaišins daugiausiai gėrimų. Vieną pažįstamą baro apsauginį (imigravo prieš ~15 metų) iki šiol kraupina flirtuojančių izraeliečių materializmas: išėjusios „parūkyti“ iš kabako į lauką, jos įvertina viena kitą, mergina paprašo vaikino parodyti, kur jo mašina, kad galėtų įvertinti.

  5. prowler

    Na stazas kariuomenej iskaiciuojamas ir LT.As pats ten ir darbo knygute gavau.
    Mokslai mokslams nelygu-as irgi geriau priimciau bica is kariuomenes,nes zinociau,kad bent supranta kas yra disciplina ir subordinacija,nei koki kolegija pasivadinusios profkes “vadibinika“.Didziavimasis kariuomene kaip viena svarbiausiu valstybes egzistavimo salygu sveikintinas reiskinys,kas cia blogo?
    O tai kas ten su tuo flirtu??
    Tas anarchistas tai melagis juodas,ispudi norejo padaryt:))net pas mus kur sauktiniai sudare tik nedidele dali,taip pigiai issisukti buvo be sansu…Kaip minimum reikejo stenet,kad esi durnas ir visus issaudysi…

  6. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @prowler:
    Sveiki, labai trumpai.
    1. Militarizavimas kasdienybėje pasireiškia labai stipriu tapatinimusi su armija (net jei šiaip žmogos kritiškos politinei situacijai), jos gynimu, kas benutiktų, taip pat armijos patirties įskaitymu kaip darbo patirties (kartais geriau būti nebaigus mokslų, bet kažką pritaikomo dirbus armijos biurokratiniame aparate – darbdavės tai vertina), itin keista flirto kultūra ir santykiais.
    2. Žydės ortodoksės armijoje netarnauja. Jos yra vertinamos kaip pinigų siurbikės, daugelis kitų izraeliečių dėl to ant jų griežia dantį. Daug žmogų mano, kad neteisinga jaunas žmogas siųsti į tokias pavojingas situacijas, traumuoti, bet armija šiaip jau laikoma kažkuo neišvengiamo.
    3. Kai kurios repatriantės labai entuziastingai žiūri į tarnybą armijoje. Ypač tos, kurių žydiška kilmė ne iš mamos pusės, nes armijoje greičiau ir patogiau atsiversti į judaizmą, didelis palaikymas. Armija yra kaip ir integracijos priemonė. Tačiau daug repatriančių nenori tarnauti armijoje ir Izraelio pilietybę pasiima po 25 metų, kai tarnauti armijoje nebereikia.
    4. Požiūris į atsisakėlius priklauso nuo požiūrio į armiją. Tarp mano draugų daugelis juos gerbia ir žavisi, bet tai nėra būdingas požiūris. Sutikau anarchistą, kuris išsiskutinėjo ant dilbio „laisvė“, ir tą pačią dieną buvo išrašytas iš armijos. Didžiuojasi tuo.

  7. prowler

    Na,cia tik pastebejimas buvo,jokiu budu ne kaltinimas:)Tik as per ta laika minti pametu,o tema tokia idomi.Visgi gal ateityje atsiras straipsnis,juk jei daznai bunate Izraelyje,neisvengiamai turetumete susidurti su IGP kariais,butu idomu suzinot kaip tas militarizavimas pasireiskia kasdienybej,kaip kariuomene vertina ivairios zydu visuomenes grupes,ka mano repatriantai kai jiems reikia tarnaut kariuomenej,koks poziuris i vadinamuosius “atsisakelius“ ir pan.

  8. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @prowler:
    Sveiki,

    na, turiu du darbus ir studijuoju doktorantūroje, o tinklaraštis yra tik papildoma nemokama laisvalaikio veikla, taigi negalite manęs kaltinti, kad neteikiu pirmenybės atsakinėjimui į komentarus 🙂

    Na, iš to, kiek kalbėjausi su tenykščiais žmonėmis, tik vienas kitas tarnavo koviniuose. Daug yra juos aptarnaujančioje biurokratijoje, medicinoje, ofisuose… Galima atitarnauti armijos programuotoju ar fotografu.

  9. prowler

    Aciu uz atsakymus,tik tik intervalai laukimo galetu but mazesni…
    P.S. Izraelio IGP sudaro 85 procentai sauktiniu,kai taigi ju niekaip nesukisi i nekovinius dalinius,kuriuose beje galioja tas pats statutas ir drausme kaip ir spec.daliniuose.

  10. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Na, koviniuose tai tikrai, o šiaip, kiek žinau iš draugių, draudžiami intymūs santykiai tarp skirtingų hierarchijos lygių. Statistikos neturiu, bet galiu paklaust pažįstamos antropologės. Šiaip tai paprastai nėra, ką dezorganizuot, nes koviniuose daliniuose tarnauja mažuma šauktinių, dauguma atitarnauja kariuomenės biurokratijoje.

  11. prowler

    Ohoho…Cia tie homoseksualus atvejai pavieniai?Ir pasitaiko jie tarp moteru ar vyru nesupratau is teksto?Koks yra vadovybes poziuris?Nes,jei tai vyktu tankiai,tai velniskai dezorganizuotu buri(burys-24-32 kariai),todel manau vadai turetu grieztai drausti tokius atvejus,ypac koviniuose daliniuose.O gal but galima gaut kokios tyrimu ,apklausu statistikos?
    Kadangi Izraelis beveik visa savo egzistavimo laika yra karo busenos,logiska ,kad i armija imami visi,ir iskart po mokyklos.Todel ir iseina 18-meciai,be to toks amzius pats palankiausias perimti kareiviskam mustrui ir kolektyviniam mastymui,taigi serzantam lengviau:)Pats ta zinau is asmenines praktikos.22-25 metu bicas,ypac jei jau pries tai gyveno savarankiskai,dirbo ar turi seima,bent kelis kart duodasi sunkiau “pripumpuojamas“,o atrodo skirtumas tik keli metai.Be to tokios kareiviskos “injekcijos“ zymiai ilgiau pasilieka svarioje abituriento galvoje nei siek tiek jau gyvenimo maciusiojo,taigi tai labai protingas sprendimas imti tarnauti kuo jaunesnius.

  12. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @prowler:
    Požiūrį į švietimą ir intelektą, draugystes, seksualumą… Tiesa, kai kada armija labai įdomiai praplečia akiratį. Ne tik įvairios darbo patirties pasisemiama(dauguma armijoje dirba biurokratais), pajaučiama, ką reiškia laikyti rankoje ginklą, bet ir vienalytės meilės paragaujama. Nė vienoje kitoje šalyje nesutikau tiek biseksualių. Kiek kalbėjau, ne paauglystėje ar pan. atsiskleidė, o būtent armijoje. Gyveni griežtoje rutinoje, turi būti geležinė, bet iš tikrųjų esi dar beveik vaikas ir nori švelnumo, o čia šalia draugė ar draugas, pasirodo, gal ir visai nieko…

    Tačiau šiaip armijos įtaka flirto ir pasimatymų kultūrai Izraelyje tiesiog klaiki. Kalbėjau su daug metų ten gyvenančiomis, bet po 25-erių metų amžiaus atvykusiomis žydų imigrantėmis: iki šiol neatsistebi, kaip taip išvis įmanoma…

    Na, ir, žinoma, armija suformuoja atitinkamus forsiukus.

    Izraelyje įprasta, kad po armijos metams visos, kas gali sau leisti finansiškai, važiuoja į Indiją ar Lotynų Ameriką metus keliauti ir žolės rūkyti, kad prasivalytų smegenis po tarnybos armijoje. Grįžusios padirbėja šį bei tą, ir jei kada nors studijuoja universitete, tai pradeda apie 25 metų. Taigi jaunos žmogos ten formuojasi ne intelektualioje, o brutalioje aplinkoje, o juk 18-21 m. yra labai svarbūs metai.

  13. prowler

    Tarnyba kariuomenej-ne prievarta,o PAREIGA atliekam savo saliai.Pareiga kaip ir moketi mokescius uz paslaugas.O kur Izraelyje militarizmas,i kokias sritis labiausia prasikverbia?Butu idomu apie tai paskaityti.

  14. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Mano draugės feministės tenai mano, kad nei vyrai, nei moterys neturi per prievartą būti verčiamos karėmis. Militarizmas – tai karinės ideologijos įsiskverbimas į įvairias visuomenės sritis, tiesiogiai nesusijusias su armija.

  15. prowler

    Izraelio gynybos pajegos esmine tos salies egziztavimo salyga,visa kita be jos butu tik dumai, ir prie ko cia militarizmas? 1948,1956,1967,1973 metai nieko nesako??O kalbant apie patirti kuria ir mes galetume perimti tai KAM’as turetu kaip zirnius berti izraelieciu postulatus apie taktika veikiant pries zymiai galingesni priesa,netiketumo faktoriu,zvalgybos organizavima,priesisku elementu likvidavima,nekalbant jau apie rezervo organizavima-visa salis tampa kariais per keliolika valandu!Beje ten privalomai tarnauja ir moterys,kaip i tai ziuri feministes?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*