Milan Kundera „The Joke“

Visai skaniai sukramčiusi populiaraus ir per dažnai cituojamo, kad galėtum nepaisyti, autoriaus knygą „Tapatumas“, po kelių mėnesių supratau, kad iš jos man nieko neišliko. Negalėjau prisiminti, kas buvo svarbu ir ką galėjau iš jos išsinešti. Tačiau visgi nusprendžiau, kad su šio rašytojo kūryba dėl bendro išsilavinimo reikėtų susipažinti plačiau, todėl pasiėmiau šią knygą su mintimi skaityti ją metro. Tam ji tiko – suskirstyta į skyrelius, lengvai plaukianti. Tačiau jau dabar žinau, kad be vienos kitos frazės greitu laiku iš jos irgi nieko man neliks.

Knyga apie sistemą be humoro jausmo, apie komunistinę Čekiją, kurioje žmogus baladojasi geležiniame narve ir net didžiausi idealistai klumpa dėl savo nuoširdumo. Taip pat – apie patetiškai nykstantį kitą pasaulį, supintą iš liaudies dainų ir ritualų, esą tikresnį ir intensyvesnį (tačiau vieno veikėjo pasakojamoje dalyje išsamūs moraviškų ritmų aprašymai ir netgi natos kėlė žiovulį, ir skaičiau tą dalį tokia maniera, kokia skaitau seminarų tekstus – skenuodama). O šiaip – pakankamai erdvės pamatyti, kad spėliojai siužetą ir pasiklydai, kad planavai jį pagal tipažus ir apsirikai, kad autorius vedžiojo tave už nosies. Ir tai matyti ne tik iš nepabaigiškos pabaigos. Kai skaitai epizodą, kur pagrindinis veikėjas įkyriai bando atimti nekaltybę koncentruotam kuklumui ir niršti, kad, blyn, kiek veisiasi aplink lygiai tokių pat lopų, o paskui – kai jis bando suvilioti priešo žmoną, – negali nuspėti, kad po kelių skyrelių paaiškės, jog viskas yra visiškai ne taip, ir kad prielaidos tuometinėms išvadoms buvo visiškai klaidingos.

Tačiau vieno dalyko tikrai negaliu pakęsti. Autorius neišvengia įklimpimo į skystą meilę savo pagrindiniam herojui, kurį apdovanoja skaitytojus sužavėti turinčiu cinišku atsainumu, aštriu protu, ultra ekstra galinga potencija ir muzikiniu talentu (įprastas rinkinys, kartais išimtiniais atvejais be vieno kurio komponento, bet pakankamai universalus, pradedant nuo Hessės ir baigiant Gaveliu). Visi kiti egzistuoja dėl jo ir tam, kad paryškintų jo charakterį, kurį likimo pokštai pagal idėją turėtų padaryti dar patrauklesnį. Romantikas svajotojas neišvengiamai kvailokas. Prie vartų laukianti mergelė neišvengiamai švelniai mylinti. Aplinkui liulanti minia neišvengiamai mėgstanti ir pavydinti. Galiausiai priešo žmona – būtinai beviltiškai įsimylėjusi. Ta meilė pagrindiniam herojui apakino ne vieną rašytoją, bandantį švelniai išpurenti knygos pasaulį veikėjui, kad jis kuo geriau atsiskleistų. Tačiau gal kaip tik dėl to rinkinio veikėjas tampa pernelyg netikras, su juo kažkaip neišeina tapatintis. Kaip ir Gavelio Tomas koks tai ten iš K raidės, Kunderos Liudvikas (vardai, tiesa, parinkti neblogai) na jau toks atsainiai ironiškas, jau toks protingas beigi talentingas, ir toks (tą retas rašytojas atimtų iš savo pupulio herojuko) ultra geras lovoje, kad iš po viso to šviečia niekas daugiau kaip tik rašytojo meilės herojui koncentratas.

Ir dar. Gerbiamieji vyrai rašytojai, labai prašau, dėl jūsų knygų kokybės, nesijauskite perpratę įsimylėjusios moters pasaulį ir, jei nesugebate patikėti jos žmogiškumu, tai geriau ir nerašykite. Nepaisant to, kad, ko gero, esama tokių, kurios savo jausmus aprašytų panašiai kaip atgrasus Helenos personažas, autorius nebando perteikti jo kompleksiškumo ne dėl to, kad taip sugalvojo, bet dėl to, kad nesuvokia, kame to kompleksiškumo esmė. Sąmonės srauto pavidalu surašyti pasvaigimai, ilgi sudėtiniai sakiniai su ištiktukais (oi ak) ir muilooperiški šaukiniai („mano meile, tu mano vienintelis, kūnu ir siela…“) skamba tiek tikrai, kiek skambėtų mano rašliava, kurią rašyčiau įsivaizduodama, kad esu paauglė Talibų laikų Afganistane. Nykus įsimylėjusios moters subanalinimas ir supaprastinimas piktina ne dėl kažkokių užgautų feministinių jausmų, kad yra toks personažas – nors, reikia pažymėti, yra tik toks personažas, vienintelis kalbantis moteriškas. Norėtųsi prisėsti prie tokio rašytojo kaip prie pradinuko ir kantriai aiškinti: jei jau jausmai kaip tik tokie, tai jie nesidėlioja į tokį pasakojimą, jie neprisiima rišlaus ir detalaus būtojo laiko su esamojo „aš jaučiu“ intarpais. Ir sąmonės srauto mėgdžiojimas nė kiek nepadeda.

Žodžiu, metro skaityti visai tiko, bet mano bendras įvertinimas – 6 balai, gal netgi su minusu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*