桜見頃

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*