Šiandien ryte norėjau parašyti naują blogo įrašą, kurį būčiau užvadinusi “Epilogas:…” Jame būčiau apsvarsčiusi kilusio skandalo reikšmę ir apie tai, ko visi išmokome. O išmokome tikrai daug. Su kitais NK95 nariais ilgokai derinome pozicijas, ką daryti ir kokiais kanalais. Todėl, kai dienos šviesą išvydo mūsų pranešimas BNS, jis paskendo įvykių sūkuryje. Aš supratau, kaip svarbu dokumentuoti ir išsisaugoti tai, ką pastebi, nes internete viskas gali greitai pasikeisti ir pasipils kaltinimai, kad išsigalvoji. Būčiau parašiusi, kad tikriausiai pasimokė ir redakcija, kurią skandalas turėjo įkvėpti atidžiau rinktis, rūšiuoti ir skelbti tekstus. Na, o skaudžiausiai liko pamokytas pats P.Stankeras, vyresniame amžiuje netekęs saugios valstybės tarnybos. Būčiau pridūrusi ir tai, kad sklando nuomonės, jog provokaciją strategavo įtakingos struktūros iš Rusijos (kaip visada, tokių dalykų niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet štai kame “Lietuvos ryto” autorius įžvelgia tendenciją). Lietuva ketina pirmininkauti ESBO – reputacijos reikalai įgyja daugiau svarumo. Nežinau, ar tokį aiškinimą galima drąsiai dėti į straipsnį, bet nuomonė įdomi.

Ta proga būčiau pakvietusi visus sąmoningus patriotus laikytis ramiai ir racionaliai, jei jiems išties rūpi Lietuvos gerovė, nes spaudimas didelis ir svarbu parodyti, kad demokratinės institucijos veikia, o kaltės pripažinimas ir apsivalymas gali ateiti iš vidaus. Dar galėčiau netgi pacituoti patriotinės dainos žodžius:

“Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme,
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.”

(Autorius K.Genys)

Tačiau tada priėjo “Veido” vidaus politikos redaktorius Audrius Bačiulis. Continue Reading »

Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. “Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji “Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar “Veido”) “Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: “Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis “neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis “neva” turėtų būti kitoje vietoje – “legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad “Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

• Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, “makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus “legenda”, “neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
• Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po “autorius nesuprato”. Na, koks gi “kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

Continue Reading »

Atnaujinimai apačioje. Lapkričio 22 d. gavau mane pašiurpinusią nuorodą. Pirmą kartą “rimtojoje” Lietuvos žiniasklaidoje matau tokį akivaizdų, akiplėšišką Holokausto neigimą. Lapkričio 14 d. portale veidas.lt pasirodęs tekstas (lyg ir straipsnis, bet žurnalistinės etikos nė nebando laikytis) yra čia. Baisioji ištrauka yra tokia:

“Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).”

Paryškinimas mano.

Vėliau autorius/ė dar neslepia gailesčio mirties bausme baudžiamiems naciams.

Primenu, kad Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis numato:

170² straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas

1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

— Continue Reading »

Ankstesniame tinklaraščio įraše papasakojau savo interviu su Efraim’u Zuroff’u istoriją. Skaitytojas Zeppelinus pakritikavo, kad nepabandžiau mesti pašnekovui iššūkio dėl dvigubų standartų: (a) skaitytojo teigimu, pašnekovas sumažina bylų ir nuteistųjų skaičių, (b) kritikuoja baltiškų iškasenų naudojimą ir nepastebi, kad svastika sėkmingai puikuojasi Suomijos oro pajėgų vėliavoje.

Ką tik gavau E.Z. atsakymą (truputį patrumpinau, vertimas mano):

a) Vienintelis galimas paaiškinimas – 16 teismų prasidėjo 1990, kai Lietuva dar nebuvo visiškai nepriklausoma. Prašyčiau skaitytojo pateikti įrodymus, įtariamųjų vardus ir kiekvienos bylos baigtį. Kai matysiu detales, galėsiu tiksliau paaiškinti. Jei visi šie nusikaltėliai buvo nuteisti, kodėl niekas apie tai nežino? Be to, skaičiai nesueina.

b) Kalbant apie Suomijos oro pajėgų vėliavą, mano žiniomis, jie niekada nedalyvavo masinėse žudynėse ir nebuvo įtariami simpatizuojant nacių ideologijai, tikriausiai todėl niekas nepastebėjo svastikos jų vėliavoje.

Laukiu tolesnių komentarų, darosi dar įdomiau.

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Continue Reading »

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje.

Ką daryti sekmadienį? Vietoj pusryčių valgyti priešpiečius ir žiūrėti kvailas TV laidas, man sako. Miestas tylus, girdisi paukščiukai. Rami giedra. Sūpynės su vaizdu į gausiai grafičiais išspalvintą žaidimų aikštelę. Rudens lapų kvapas. Siono bažnyčia, leidžianti išbandyti keistą, į pypkę panašų muzikos instrumentą. Turistas, persimetęs per petį fotoaparatą. Vos vienas kitas automobilis.

Slidinėjimas ant nugludinto grindinio, kurio pro klevo lapų šnaresį koja nebeužčiuopia. Dar pora žingsnių, o tada jau – šurmulys. Blusų turgeliuose ir sovietinės kepurės, ir neįtikėtinos sagės, ir kažkieno paliktos žmonių ir šeimų nuotraukos, keturi vienetai už eurą. Kažkaip nejauku: šeima prie stalo, kolegos kelionėje, portretai… Toliau – visokia meninė išmonė, piešiniai, lempų gaubtai, krepšiai… Sienos parke (Mauerpark) vaikinukas netikusiai dainuoja “Nothing else matters”, sienos fragmentų fone porelė bučiuojasi auskaruotomis lūpomis, jaunimas gulinėja ant žolės. Čia eičiau sekmadieniais, jei gyvenčiau Berlyne.

Palei takelį vaikinukas džiazuoja su elektroniniais prietaisais – labai įdomus skambesys. Siūlo įsigyti CD už tiek, kiek negaila. Bus vienas įdomiausių iš čia parsivežtų suvenyrų.

Prie didelių kapinių – mano iki tol negirdėta Berlyno sienos istorijos dalis. Siena atkirto dideles kapines, ir vakarų vokiečiai galėjo gauti specialų “kapinių leidimą” jų lankyti. Kapinės buvo atitvertos milžiniška siena ir akylai stebimos karių. Aštuoni kariai žuvo per susišaudymus pasienyje, dar daugybė žmonių žuvo, mėgindami per kapines pasprukti į Vakarus.

Berlyne dar būta stočių-vaiduoklių. Miesto padalijimas sujaukė traukinių tinklą, nes tarp kai kurių Vakarų Berlyno dalių susisiekimas buvo tik per Rytų Berlyną. VDR už leidimą VFR traukiniams važiuoti po jos teritorija imdavo dideles kompensacijas, ir keleiviai tam tikrose stotyse matydavo prigesintas šviesas ir kareivius, saugančius, kad niekas neiššoktų. Traukiniai sulėtėdavo, bet nesustodavo. Įėjimai į stotis iš Rytų Berlyno buvo užmūryti.

Štai jums geriausia metafora apie padalijimų dirbtinumą. Miestas su neįtikėtina istorija, nieko nebepridursi. Kai vaikštai po jį šiandien, negali įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip nei dabar, be sienų, be apribojimų.

O pabaigai – taip tikriausiai įsivaizduojate vokiečius.

Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel).

Šis miestas pilnas įvairiausių netikėtų derinių. Didelė centro dalis – paminklinės vertės sienos ir pastatai, kurių negalima modifikuoti. Taigi jie ir stovi, paversti į visokiausias turistybes, kad atsipirktų, nes kryžiuočius ir ką tik nori menanti žemė po jais nepadoriai brangi. Įdomus socialinis reiškinys – merginos su hidžabais, einančios susikabinusios už rankų su vaikinais. Daugelyje konservatyvių visuomenių nesiliesti su vyrais – svarbesnis kuklumo reikalavimas nei dėvėti hidžabą, o Turkijoje, atrodo, tai tikrai yra pasirinktas sprendimas, kuriuo išreiškiamos tam tikros socialinės ir politinės pažiūros. Gali būti, kad mažuose miesteliuose kitaip, bet šalyje, kur dar prieš porą metų hidžabai daug kur buvo draudžiami (dar Atatiurkas nusprendė, kad jie nereikalingi, nes tautos moterys visus, kiek tik reikia, saugiklius turi savo galvoje), jų dėvėjimas tikriausiai signalizuoja tam tikrą alternatyvumą, antikonformizmą. Žinoma, niekas neapibendrins kartą ir visiems laikams. Paklausiau ketvirtakursės studentės, ką hidžabus dėvinčios jos kursiokės darydavo pirmuose kursuose, kai įeiti į universitetą su hidžabu buvo draudžiama. Ji pasakojo, kad jos nusiimdavo galvos apdangalus prieš įeidamos ir pakeisdavo juos kepure arba peruku (visai kaip žydės ortodoksės!). Žodžiu, niekur nedingdavo poreikis prisidengti. Dabar gali sau vaikščioti kaip nori ir kur nori. Ne visiems tai patinka.

Užtat naujoji vyriausybė apribojo ką kita: esą aptikus nekontroliuojamą vaikų pornografijos tinklą, Turkijoje, nepatikėsite, draudžiamas Youtube tinklalapis. Kažkaip net sunku įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas, kai Facebook ir kituose kanaluose staiga nebebūtų galima pasižiūrėti visų [beverčių, bet bendravimui palaikyti reikalingų] juokelių, kuriuos siuntinėja užsieniečiai draugai.

Dūzgiančiame mieste nė nepagalvotum, kad esama tokių keistų draudimų, arba kad policija laisvai vaikšto į universitetus ir tikrina juos (patikėsi tada, kai kas nors papasakos, jog kai kurie studentai itin aktyviai įsitraukę į visokiausių politinių grupuočių veiklą). Kaip ir Izraelyje, Turkijoje itin stipri ir įtakinga armija. Tačiau daugeliu kitų dalykų stambuliečių gyvenimas nėra labai skirtingas nei Europos didmiesčių gyventojų. Daugybė visokiausių vartotojiškų malonumų, barai, klubai (kai gyventojų tiek, tikriausiai bet kokios pakraipos klubas gali tikėtis išsilaikyti), gražios vietos pasėdėti su gera kompanija, puikus transportas… Ir neįtikėtinai skanu. Puiki aviena, jūros gėrybės, šviežios daržovės, prieskoniai… Po lirą pardavinėjamos R. labai rekomenduotos geldelės: moliuskas jau viduje apkaišytas ryžiais, prieskoniais, ant jo užvarvinama citrinos sulčių, viena geldelės pusė naudojama kaip lėkštė, kita – kaip šaukštas. Sako, Graikijoje maistas dar skanesnis, – nebuvau, negaliu patikrinti, bet galėčiau šimtą kartų pakartoti: Stambule viskas dangiškai skanu. O kur dar turkiškos kavos ir visokių arbatų malonumai…

Turistinėse erdvėse darbuotojai susikalba begale visokių kalbų: anglų ir vokiečių – standartas, pageidautina bent pagrindai ispanų, prancūzų ir rusų k. Kartą, einant gatve pro turgų, vienas vaikinukas iš parduotuvės, man stabtelėjus, pasiūlė kaljaną ir pasakė: “Davaj davaj” (kas nors, kas išmanote turkų kultūrą, gal man paaiškinsite, ar čia jau nepadori metafora? Lygiai taip pat nežinau, ką reiškia, kai neseniai sutiktų žmonių esi pakviečiama į “afterparty”. Švedijoje reikšmė gana aiški, bet Turkijoje gal tai tikrai nuoširdus draugiškas pakvietimas pasilinksminti, užsidarius klubui, ir atsisakyti nedraugiška? Bet kokiu atveju, toje situacijoje buvau ne viena ir pasakiau: “Eisiu ten, kur eis mano draugai”). Iš netikėtumo ir šiaip, nemėgdama būti nesunkiai identifikuota, spontaniškai atsakiau “Sorry, what?” – nežinau, ar nustebsite, bet vaikinukas sumykė ir kaljano nebesiūlė!

Stambule tikrai verta apžiūrėti ir visas turistybes. Mėlynoji mečetė yra fantastiška ir, kaip kažkas pasakė apie viduramžių architektūrą, sukurta, kad beraščiai tikintieji galėtų įsivaizduoti, kaip bus danguje. Net ir itin raštingi nemusulmonai gali nesunkiai pasijusti ten ragaujantys kosmoso.

Žodžiu, labai rekomenduoju ir pati dar būtinai važiuosiu.

Antradienį mirė žinomas Izraelio tapytojas Aleksandras Bogenas. Prieš beveik metus dar turėjau progos jį pakalbinti apie kūrybą ir ryšius su gimtine Vilniumi. Interviu yra čia.

Skubu paplatinti NK95 pareiškimą dėl prekybos centrų oligopolijos. Komentuokite čia arba NK tinklalapyje – užsukime diskusiją.

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir “DEMOS” kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos prezidentei

Pirmadienį į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.

Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ – tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.

Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad “Maxima”, “IKI”, “Norfa” ir “Rimi” yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.

Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir… emigracija.
Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

Per vieną e-konferenciją gavau tokį pranešimą, pasidalinu:

2010 metų rugsėjo 22 d. buvo įsteigtas Baltijos – Amerikos laisvės fondas (The Baltic American Freedom Foundation, BAFF), siekiant sudaryti sąlygas Lietuvos studentams dalyvauti stažuotėje JAV ir  artimiau susipažinti su JAV verslu. BAFF yra privati struktūra. Ji suteikia puikias galimybes talentingiems Lietuvos studentams, dėstytojams ir tyrinėtojams dalyvauti verslo stažuotėse, studijų programose ir tyrinėjimų procesuose Jungtinėse Valstijose.

Viena pagrindinių sąlygų pretendentams – pasibaigus stažuotei JAV, grįžti į Lietuvą  ne trumpesniam, kaip 2 metų laikotarpiui, ir čia dirbti  pritaikant įgytas žinias.

Kviečiami dalyvauti visi ypač gerai besimokantys studentai! Esamieji arba busimieji geriausių verslo mokyklų, mokslo ir technologijų programų dalyviai, teisės ir medicinos studentai, kurie mokosi ypač gerai.

Kviečiame visus, kurie norėtų dalyvauti šioje programoje, susipažinti su detalia informacija, kurią rasite adresu www.BalticAmericanFreedom Foundation.org

Siekdami gauti stipendijas, teikite paraiškas. Paskutinis teikimo terminas – 2011 m. balandžio 1 d. 16 val.