Pagaliau radau mokslinį pagrindimą tam, ką seniai norėjau kažkaip įrodyti. Šiame straipsnyje aprašomi atlikti psichologiniai tyrimai, kokiose situacijose moterys nelinkusios rizikuoti ar visapusiškai atskleisti savo analitinių gebėjimų. Turbūt nenustebsite – tada, kai prieš tai akcentuojama jų lytis, jos priverčiamos apie ją galvoti. Tada atitinkamai ir elgiasi pagal stereotipą. Šis tyrimas itin svarbus darbovietės kontekste, kur gali nebūti tiesioginės diskriminacijos, bet klestėti seksistiniai juokeliai, būti keliami tam tikri su lytimi susiję lūkesčiai. Šiuo metu darbe su dar keliais kolegomis inicijavome apklausą apie patiriamus nepatogumus dėl lyties, amžiaus ir kitų pagrindų, kovą darbe vedžiau mokymus šia tema. Tai nėra lengva net institucijoje, kuri nuolat tyrinėja lyčių (ne)lygybę, nes kai nėra akivaizdaus puolėjo (diskriminuojančiųjų), tai sunku suprasti, nuo ko gintis. Vis dėlto šaunuoliai firmos vadovai, kad įsitraukė į šių procesų organizavimą, ir tikiuosi, kad daugiau Lietuvos įmonių taikys tokią praktiką tartis su darbuotojais apie netiesioginę diskriminaciją, stereotipinius lūkesčius ar kitokius patiriamus nepatogumus.

Kelios tipinės situacijos, apie kurias žmogos dažnai nesusimąsto: iš moterų tikėtis, kad jos prisiims atsakomybę už viską, kas susiję su maistu ir švara darbovietėje, juokeliai, epitetų pasirinkimas (“žavioji” vs. koks nors “greitasis”, “sumanusis”). Tai prasideda darželyje ir tęsiasi iki pat aukščiausių vadovaujančių pozicijų. Tačiau visa tai nebūtų įmanoma be savidiskriminacijos: tylaus susitaikymo ar aktyvaus pateisinimo iš tų, kurios yra diskriminuojamos. Taip pat dažnai teigiama, kad esą nieko negali padaryti, jei vyrai labiau kvalifikuoti, labiau linkę rizikuoti, ištvermingesni – štai jums ir nelygios pasekmės. Psichologų tyrimai praveria “juodąją dėžę” ir parodo, kaip tai nutinka.

Kam mes naudojame Facebook? Vienos išdidžiai pripažins, kad tik pramogai, kitos nuoširdžiai tikins, kad tai padeda palaikyti ryšį su draugėmis, trečios atšaus, kad naudinga. Draugė M., ilgą laiką priešinusis, neseniai susikūrė FB profilį, nes susidarė kritinė masė žmogų, kurios nebelabai pripažįsta kitų bendravimo būdų. Ji brangioms žmogoms svarbiomis progomis rašo tikrus laiškus, o visokioms žmogoms visokiomis progomis – el.laiškus. FB pergalė?

O aš neseniai švenčiau gimtadienį, todėl į “sieną” gavau kalną sveikinimų. Tai malonu (ir labai dėkoju sveikinusioms), buvo mielas ritualas darbe kas kelias valandas pasitikrinti FB ir vis kažką naujo rasti, bet kartu verčia susimąstyti, kokie pokyčiai įvyko. Vaikystėje stengdavausi kiekviename sveikinime su gimtadieniu parašyti po ketureilį. Galiausiai išsikvėpiau ir į beaugančios mano sąmonės žodyną įsiropštė žodis “banalu”. Na, išties, ką gali sueiliuoti gimtadieniui tomis pačiomis temomis, toms pačioms žmogoms? Dabar stengiuosi brangioms žmogoms svarbių švenčių proga pati padaryti atvirutes (tam visus metus renku žurnalų iškarpas ir lankstinukus). Kartu turiu kalną atviručių, gautų įvairių švenčių progomis, ir nežinau, ką su jomis daryti. Visos mielos ir žavios pažiūrėti, bet aš dažnai kraustausi, taigi senoms atvirutėms lagaminuose paprastai neatsiranda vietos. Jos kaupiasi tėvų namuose. Kartais pasklaidau. Tam tikra prasme FB “sienos” atsiradimas palengvino žmogoms ne visada joms malonią pareigą surasti gražų ir/arba šmaikštų sveikinimo paveikslėlį, parinkti žodžius ir dailiai užrašyti. Ar pastebėjote, kiek žmogų sveikindamos rašo tiktai “Su”? Kompaktiški kaip twitter’is sveikinimai, tapę įpročiu, leidžia daugiau žmogų apskritai dalyvauti sveikinimo rituale. Daug žmogų neprisimintų mano gimtadienio, neužsirašytų į užrašų knygelę, neitų į knygyną rinkti atviruko ir dailyraščiu neraitytų sveikinimo žodžių, bet kai FB primena, suskrebenti porą žodžių nesunku. Continue Reading »

Let It Be Night is an annual festival in Vilnius (see post two years ago). It brings together professional and amateur artists to perform at night. Most of the events are free of charge, and many happen outside. The idea is to make Vilnius more of a night city, which it is not. The festival takes place in June, just before academic year fully finishes. This year more than 100 events were promised, with theatres joining in to an unprecedented extent. The whole programme sounded very promising, and, despite the short rain, many people took the advantage to spend the night in the city centre. The Lithuanian media noticed both the success of some events, drawing large numbers of people, and much less success to provide adequate security.

Most of the events were taking place at the same time in different parts of the city centre, so one had to really make choices. However, I knew from my experience from the previous years that some of the events can be cancelled or simply boring. So I made a list of everything I would be interested to see. In the end, Let It Be Night turned out into a late-night hangout for me and my friends rather than a culturally intensive festival.

I did not register to any events that required registration, just to be on the safe side if the rain is unbearable. Weather in this season is unpredictable. I also did not even look at events taking place in early evening, from 6 to 8 pm. I heard testimonies that some of them were very good. We started from the Moniuska square, a concert of “gongs and other archaic instruments”. It was a meditative performance in this partly lit space, creating a special mood, but not something that would invite to stay very long. As my friend observed, you would need to sit down and get into a trance. We expected our next stop to be a sirtakis session at the Greek restaurant on Pilies street. I read that people who went to the first part, starting at 8 pm, really enjoyed it. But my friend, who went to see the second part, expected to start at 10 pm, was disappointed to see nothing happening. So we decided not to check it again and went to the rock’n'roll disco on Sirvydas square (an alternative translation for the Lithuanian ‘skveras’, which clearly comes from ‘square’, is ‘public garden’. The Lithuanian word denotes a small public space with trees, whereas the original English word can refer to a completely paved public space, which is usually large. Yet most Lithuanian guides in English don’t bother and just translate it as ‘square’). The disco was the highlihgt of the festival. The atmosphere was great, there was just enough space for people of various levels of proficiency. The space is really well suited for an outdoor disco at night – it is quite removed from the busy Pilies street, but near enough to attract passers-by. I think he bar that is in this space should consider exploiting this success.

My friends noticed that Cafe de Paris, the main hipster hub, also hosts a nice party. People were dancing, but it was not as crowded as it usually is. We stayed there for a while, although I thought we had rather used the opportunity to attend events outdoors. Since the Town Hall is close, we went to see what it has to offer.

Projections on the Town Hall and some strange tent-like thing with people sitting in its niches were rather boring. We planned to go to the “Holes and dust” performance at the Arts Printing House, but missed it, because by the time we were close to there it was 40 minutes past midnight already.We decided to take a break and eat a kebab at Jokubo kebabine on Pilies str. It has been a kebab place for several years, but it seems that owners have changed. From what I learned, neighbours were very unfriendly and constantly tried to push the foreigners out of this old-town space by making false reports to hygiene authorities. Even if the authorities would not find anything wrong, working time and clients would be lost to the small kebab shop with only two employees.

The place seems to be very popular now though. As we were waiting in a very long queue, we saw crowds of aggressive-looking youngsters shouting basketball slogans and something against the city of Kaunas. They walked around and stood by, shouting their slogans. I could see in the faces of the kebab shop staff that they felt uneasy about the youngsters’ decision to hang out around there. Who knows when such youngsters would turn their unused energy against foreigners. Just then I recalled not seeing any police anywhere in the old town. Maybe the police were hiding? But why would they, knowing that aggressive youngsters may easily take the opportunity to pick up fights on a night like this? The media reports 30 arrests for disruption of public order, but I’m not sure if this only means that people had to actually call the police if anything dangerous happened. Vilnius police is equipped with horses and segways. Their presence would have made people feel a bit more secure. On the other hand, if the police was around, it would have had to fine people who were drinking alcohol in public spaces.

I am totally against the so-called police state and ubiquitous presence of the police in public areas. However, I do not see how Let It Be Night is different from, say, New Year’s Eve. There is a risk of street fight, and a need to be prepared. Perhaps the police was prepared, and the fact that we did not see it does not mean it was not there. In any case, seeing so many youngsters of that particular type (they are called ‘gezai’ in Lithuanian slang) made me feel uneasy for a while. What would happen if there was indeed violence? Fortunately, the youngsters were only shouting. As we walked on, someone from another group of drunken youngsters said an insult to an African student who was with us, but otherwise we did not encounter or witness any violence.

Our next destination was the Cathedral Square, which promised a hip-hop improvisation. We did not see any of that, except for an amateur fire show. The  State Small Theatre of Vilnius had promised shows in its front window all night long, but it was totally empty and dead around 1 am. We ended up at Fluxus Ministerija – a new cultural hub with the current mayor of Vilnius as its patron. Several floors of that office building were turned into venues for film screenings and performances, as well as artist residences. This initiative gave its owners, associated with the mayor, considerable tax deductions. Rumours have it that all the artists who have residences there were pressured to vote for the mayor’s party during the local elections, but I’m not sure anyone would say this on the record, let alone under their own name.

This polician has a track record of shady transactions, but many people in Vilnius like him because of the initiatives that were mega-profitable for his cronies and useful to the general public. I do not boycott Fluxus Ministerija, as it hosts many great events, but I always feel it is a duty to tell some facts to people who admire it.

There was a concert at Fluxus Ministerija, which appeared to be quite good. The lead singer had a strong voice, and the rhythm was just right for us at 2 pm. However, as it seemed that the events which promised to last all night ended much earlier, we soon split and went home.

I missed some interesting shows and concerts, but it is never easy with a bigger group and varying preferences. In addition, most events were short, so to see everything you want you would have had to run around without a break. It was definitely worth going there, and it is fortunate we did not witness any of the 30 fights/ acts of vandalism. Comparing even to 2009, Vilnius is more alive at night and people spend more time outside. Wonderland Blog wishes good luck to the organisers

Paskutiniu metu daug mąstau apie pyktį ir piktą aktyvizmą. Pyktis yra gana dažnai gyvenime pasitaikanti emocija. Ji dažniausiai lydi bejėgiškumą, paniką, nuovargio ir susierzinimo derinį. Dažnai imu jausti besikaupiantį pyktį ir frustraciją, kai tenka dorotis su medicinine biurokratija. Pyktis gali apimti skaitant žinias ir jaučiant lyg sukilusios skrandžio rūgštys nemaloniai tyvuliuojantį bejėgiškumą ką nors pakeisti. Deja, kartais pasitaiko, kaip ir visoms, kad pyktis išsilieja ant visai ne tų, kurie to galbūt nusipelnė. Esu gana ūmaus būdo, taigi, kad ir kaip stengiuosi vadovauti taisykle „suskaičiuok iki 10, prieš prisegdama kokią nuorodą į Facebook profilį; parašiusi laišką, nueik, išgerk arbatos, pareik, perskaityk iš naujo ir pacenzūruok“, spontaniškas impulsas kartais nugali. Tai sukelia bereikalingas karštas diskusijas ir/arba gerų žmonių nuoskaudas, o pakeisti nelabai ko pakeičia. Turbūt ir Jūs, skaitytojos, prisiminsite atvejų, kai po sunkios darbo dienos nukentėjo artimieji. Pyktis yra žmogiška emocija, bėda tik ta, kad dažnai neatpažįstame savęs kitose, kai elgiasi taip pat.

Tačiau turbūt visos pažįstate tokių žmogų, kurioms viskas tarsi vanduo nuo žąsies. Vienas tokių tipažų – racionali, bet kartu ir linksma šaunuolė, kuri palaukia, kol išsišėls aistros, sugalvoja kokį faktinį argumentą, tada perfrazuoja radikalias anksčiau pasisakiusiųjų mintis, įvelka į dailų ir visoms priimtiną drabužį ir apibendrina diskusiją. Tą apibendrinimą dar paspalvina savo charizma, kad visi sutiktų. Tarsi jauti jas simboliškai tapšnojant per petį. Jos nepuola į pykčio verpetą, bet, jei kalbame apie aktyvizmą (vėliau paaiškinsiu, kaip tai susiję), pasiūlo planą. Emocingoms ir spontaniškoms diskusijos dalyvėms, jau spėjusioms užsitraukti ugnį, belieka tik sugriežti dantimis: jos paruošė dirvą, įtikino tam tikro reikalo svarbumu, bet visos, kas dalyvaus, dėkos racionaliosioms. Dar yra kitas tipažas, toks šių dienų katinas Leopoldas. Šios superteigiamos žmogos mėgsta atsidūsėti: „Et, ir kodėl negalėtų [įrašyti, kas] tiesiog susitarti ir pasidalyti…“, o jeigu kažkas blogai, joms būna liūdna, bet ne pikta. Dažnai tarp super-pozityviai mąstančių būna daug religingų žmogų (krikščioniško jaunimo grupelės, bahajės, kurias tyrinėjau Budapešte). Turbūt net viduramžiški kankinimai iš jų neišmuštų tikėjimo geru žmonijos pradu ir kryptingo veiksmo galia.

Šios žmogos yra teisios. Be to, nors savo teigiamumu neretai užsiblokuoja ir negali suprasti kunkuliuojančio, aistringo ir šėliojančio pasaulio, savo gyvenimą jos nugyvena sveikiau ir ramiau. Tačiau būtent piktos aktyvistės, „keliančios vėją stiklinėje“, išjudina giliuosius visuomenės procesus, atkreipia dėmesį į problemą, parodo, kad per lengva pateikti animacinio meškiuko patarimą: o tu nusišypsok piktam atvaizdui. Pykčio akimirką atrodo, kad jį išreikšti – egzistencinė būtinybė, kuri priešingu atveju sprogdina iš vidaus. Meškiuko šypsniukai didžiausios frustracijos akimirkomis gali būti tiek pat skaudūs, kaip draugės pasakotas pavyzdys apie tai, kaip sergančioms depresija sveikosios pamokslauja: „O tu pasistenk pozityviai mąstyti, rask būdą atsipalaiduoti…“

Apie pyktį dažnai mąstydavau Izraelyje. Nuvažiavau ten su įsivaizdavimu, kad tik įsitikinsiu, kaip viskas komplikuota ir kaip reikia, kad ir vienos,  ir kitos įdėtų pastangų atsisakyti smurto – nežinia, kurios tai turėtų padaryti pirmos. Tačiau gyvendama ten pradėjau galvoti: kaip aš jausčiausi ir mąstyčiau, jei būčiau palestinietė, o juo labiau palestinietis Izraelyje ar okupuotose teritorijose? Kiek Leopoldo manyje būtų, jei matyčiau, kad kasdien, įeinant į prekybos centrą, mano krepšį išpurto iki smulkmenų, o šalia einančio tik atidaro? Ar norėtųsi nusišypsoti atvaizdui, jei policija lyg niekur nieko sustotų, man laukiant autobuso stotelėje, ir sakytų: „Ė, tu, iš kur tu? Parodyk dokumentus, ar tikrai.“ Įdomu, ar padėtų teigiamo mąstymo knygos, jei reikėtų laukti eilėje ir pereiti žeminančią patikros procedūrą, norint bet kur nuvykti? Pažvelgus plačiau, galbūt pamatyčiau, kad yra ir kitų grupių, kurias diskriminuoja ir uja susiformavusi sistema, bet galbūt iš pykčio jų nepastebėčiau. O net ir pastebėjimas ne visada padeda išvengti pykčio. Mano kairiosios draugės tenai irgi su daug kuo susipyko ir daug nervų sugadino, pradėdamos visokias FB ir gyvas diskusijas politikos klausimais. Išsilavinimas joms leido žvelgti plačiau, bet bejėgiškumas matant eilinę diskriminacinę ar nacionalistinę politiką dažnai pastūmėdavo emocingam „Nelemti fašiai!“, kas nepadeda nei dialogui, nei fašizmo problemos sprendimui. Tiesiog tuo metu kitaip neįmanoma ir reikia kažkam tai pasakyti. Prisimenu vakarėlį, kuriame buvo daug trankios muzikos ir alkoholio, o tam tikras vietas okupuotose teritorijose aplankiusi draugė gaivėlėjosi nuo tenai patirto šoko: „Mano tėvai atvažiavo čia, kad gyventų visuomenėje be rasizmo ir antisemitizmo. Ar dėl šito reikėjo važiuoti, kad mano vardu ir už mano mokesčių pinigus būtų daromi tokie dalykai???“ Nežinojau, kaip ją guosti, buvo gaila ne tik palestiniečių, bet ir jos jautrios meniškos sielos, kurioje ta kelionė paliko neištrinamą randą, niekada jos tokios nebuvau mačiusi, ir norėjosi už atlapų visas, kas, nepavaikščiojusios tenai ant žemės, sako, kad nieko tokio, jog „Izraelis gina savo interesus“.

Kalbėjimas ir rašymas apie tai, žinoma, nieko nekeičia. Galiausiai iš visų tų emocijų išeina taip, kad užsikonservuoji panašių į save grupėje. Tikrąją savo nuomonę reiški tarp tų, kurios mano taip pat, ir kurių pyktis sinchronizuotas su tavo. Su kitais palaikai malonius, diplomatiškus santykius. Izraelyje didele dalimi taip ir nutiko: be radikalių kairiųjų grupelės ten turėjau vos vieną kitą draugę. Daug mano draugių tenai rašo. Kartais įsikeliu tai, ką jos parašo, į savo FB. Sulaukiu komentarų, kad pykstu ant Izraelio. Aiškinu, kad netapatinu kraštutinių dešiniųjų tenai valdžioje ir armijoje su visuomene. Niekas niekur nepasikeičia.

Dar Japonijoje, kai skaičiau pranešimą savo tyrimo pagrindu, vienas maišytos kilmės studentas, prie kurio nuolat kabinėjasi policija, nes mano, kad jis imigrantas, pasakė ilgą ir emocingą komentarą. Anot jo, jei tuoj pat nesuras sprendimo, kaip praplėsti japonės sąvoką ir į visuomenę įtraukti užsienietes darbininkes ir vaikes iš mišrių šeimų, šalis rizikuoja užsiauginti teroristų tinklą. Japonėms tokios hiperbolės ir apskritai tokia raiška turėjo pasirodyti gana šokiruojančios. Bet tada aš pati tiek daug nemąsčiau apie pyktį ir piktą aktyvizmą.

Štai keli pikto aktyvizmo pavyzdžiai: „šliundrų eitynės“, Rožinio bloko manifestas, demonstracijos Graikijoje. Kai visuomenė bus išjudinta, ateis savi leopoldai ir pakvies kažkam konstruktyvesnio. Galbūt išties reikia, kad aistra išdegintų, kas buvo iki tol, kad leopoldai galėtų ant tų pelenų sėti javus. Įdomu tai, kad J.D.Salinger’is romane “Franė ir Zujis” viename dialogų dėsto tokį požiūrį į piktą ir leopoldišką aktyvizmą krikščionybėje: Franė piktinasi, kodėl Jėzus kai kur radikaliai pasisako ir negalėtų būti kaip Šv. Pranciškus, o Zujis samprotauja, kad, jei Dievas būtų norėjęs siųsti Šv. Pranciškų anuo metu ir tokiai svarbiai misijai, būtų taip ir padaręs, bet ten ir tada reikėjo šėlstančio, aistringo pranašo (kuris išvartė prekiautojų stalus šventykloje, bardavo savo mokinius, o ne kantriai aiškino – beje, nenustebkite dėl pranašo, personažai yra „niūeidžininkai“).

Taigi pykčio, pikto veiksmo ir radikalumo spektras neduoda ramybės daug kam. Kai pradėjau išsamiau apie tai mąstyti ir savyje stebėti, tapo lengviau suprasti tokias žmogas kaip A.M.Pavilionienė ar D.Katz’as. Anksčiau sakydavau: idėjos OK, bet raiška – tik atstumianti. Ilgainiui kažkaip pradėjau geriau įsivaizduoti bandymų, nusivylimų ir kovos, pirmiausia su savimi, kelią. Dėl to pavyko skirtingais laipsniais su jomis abiem užmegzti kontaktą.

Pyktis ir piktas aktyvizmas stato sienas – puikiai tai suprantu. Su emocingais, radikaliais teiginiais sunku tapatintis toms, kas nežino nei jų atsiradimo istorijos, nei konteksto. Ir vis dėlto gerai suprantu tą garo proveržį iš po savitvardos ir bejėgiškumo dangčio. Ką Jūs manote apie piktą aktyvizmą, kuris neišvengiamai ne jungia, o skaldo, bet kartu išjudina visuomenę greičiau ir efektyviau nei šimtmečiai darbo? Kaip geriau panaudoti aistros potencialą?

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Continue Reading »

Also posted on Wonderland.CafeBabel.com.

As soon as it became warm enough, Laimikis.lt relaunched its initiative called “Bubble the City” in English (in rather unsuccessful search for an adequate term for the creative Lithuanian “Burbuliatorius”). As last year, it takes place in Lithuanian cities and towns, as well as the most popular migrant destinations. The idea is to encourage people to spend time outdoors and do something together in a non-commercial setting, using one of the green public spaces. I have noticed that Vilnius, which, although blessed with open spaces, has rather unstable climate. It drastically lacks public toilets, and many urban spaces that people like become ‘overplanned’ due to dubious government initiatives, such as replacing old trees, which used to provide comfortable shade, with new, specially designed trees. Being in central Vilnius in cold weather is no fun at all, to put it mildly. Like in many cities, you must buy something to enjoy a comfortable place to sit. Compared to Tokyo, Vilnius at least has benches.

Various activists and groups try to revitalise open spaces of Vilnius and encourage people to spend time there and shape the places to better meet their needs. Sharing of photos online became another way of getting together for the sake of soap bubbles. Particularly because the event takes place at the same time in Lithuania and in Lithuanian emigree communities. Continue Reading »

Nežinau, pavasario kaltė ar ne, bet pastebiu naują straipsnių ir komentarų apie vadinamąją seksualinę revoliuciją bangą. Šiandien radau itin įdomų egzempliorių. Jis man priminė, kaip prieš kelis mėnesius man parašė viena jaunųjų žurnalistų programos dalyvė. Su nuginkluojančiu nuoširdumu ji papasakojo rengianti straipsnį apie paauglių abortus ir parašė: “Girdėjau, kad esate feministė, taigi norėjau išgirsti Jūsų nuomonę.” Pasakiau, kad nieko neišmanau apie paauglių abortus, bet ji teigė renkanti nuomones, taigi sutikau duoti interviu. Itin sudomino klausimas, ar abortai nėra hedonistiško gyvenimo būdo pasekmė. Išties, feministėms reikėtų daugiau dėmesio skirti viešajai nuomonei šiuo klausimu, nes daug žmogų mąsto būtent taip. Tačiau (ir, žinoma, tai pasakiau per interviu) kiekviena mano pažįstama hedonistė žino šį bei tą apie bent kelis apsisaugojimo būdus. Neturiu jokių duomenų, bet manyčiau, kad abortai aktualesni pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: girtaujančių ir smurtaujančių vyrų žmonoms ir sugyventinėms, žemo išsilavinimo poroms, mažai žinių ir patirties turinčioms jaunuolėms… Na, bet nespekuliuosiu apie tai, ko nežinau. Šios dienos tema – hedonistai. Bernardinų išverstame straipsnyje būtent šiuo tipažu ir remiamasi. Continue Reading »

Galima pasakyti paprastai: žmogos migruos, jei tai joms apsimokės ir jei norėsis. Bet galima pasakyti ir taip:

Šaltinis: Eurofound. 2007. Factors determining international and regional migration in Europe. Dublin: European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions.

Diskusijose dėl įstatymo, apibrėžiančio, kas yra šeima, – daug emocijų ir daug nesusikalbėjimo. Pozicijos išsikristalizavusios seniai, daug kas jau išsakyta ir sunku į šiuos debatus pažvelgti kūrybingai. R.J.Dagio komentaras šiandien Delfi – iš pažiūros argumentuotas ir struktūruotas, su kuo galima pasveikinti, bet atidžiau įsiskaičius ir šį tą nutuokiant apie visuomenę, kyšo loginių klaidų ausys.

Ką teigia R.J.Dagys?
1. Komunistės norėjo panaikinti šeimos instituciją (nuoroda į V.I.Leniną).
2. Teisės aktuose šiuo metu painiava. Įstatymas su šeimos apibrėžimu leistų ją įveikti.
3. Šeimos susiejimas su santuoka įtvirtintas Konstitucijoje.
4. Finansinė parama yra atskira (politika? biudžeto eilutė?) nuo šeimos skatinimo.
5. Santuoka – tai įsipareigojimas, todėl joje gimsta daugiau vaikų.
6. Paramos skirstymas per šeimą pasiteisina, o individualizuotas – ne.
7. Kritikės, apeliuojančios į ES normas ir teigiančios, kad esama šeimos politika diskriminacinė, primena Leniną.

Pasižiūrėkime papunkčiui. Continue Reading »

Šiandien mano brolis atkreipė dėmesį į tai, kad žinią, jog princo žmona K.Middleton galimai negali turėti vaikų, populiarus portalas „Delfi“ suklasifikavo kaip… pramogas. Nuskubėjau pažiūrėti. Štai straipsnis. Štai ekrano nuotrauka, jei netikite.

Esu visiškai tikra, kad tai padaryta be jokios blogos valios, tiesiog iš nejautrumo ir skubaus naujienų dėliojimo nemąstant. Vidinę Delfi logiką atskleidžia ir internetinio adreso struktūra: http://pramogos.delfi.lt/celebrities/princo-williamo-zmona-negali-tureti-vaiku.d?id=45729767 Poskyris „Garsenybės“ yra skyrelio „Pramogos“ dalis, taigi viskas, kas apie garsenybes, dedama į skyrelį „Pramogos“. Tačiau, kad ir kokia vidinė logika, rezultatas, kurį mato skaitytoja, atrodo antihumaniškai. Portalas realiai siūlo linksmintis skaitant apie kažkieno sveikatos problemas. Taip neturi būti. Tuoj pat parašysiu redaktorei ir paklausiu, ar tai tikrai įvyko dėl neapsižiūrėjimo. Esu beveik tikra, kad klaida bus greitai ištaisyta.

— Atnaujinimas gegužės 23 d.—

Atėjo redaktorės atsakymas. Tai ne klaida, o sąmoningas pasirinkimas. Kodėl? Kaip ir populiariausiuose pasaulio portaluose, tokiuose kaip BBC, visos naujienos apie žvaigždes klasifikuojamos kaip pramogos. Delfi, kartu su kitais portalais, ketina ir toliau taip daryti.

Cha, turiu pripažinti, kad „prigavo“. Niekada nebuvau atsidariusi BBC skyrelio „Entertainment“. Ogi žiū. Garsenybės mirtis BBC irgi yra pramoga. Delfi anaiptol neunikalus šiuo požiūriu. Vienintelis akmuo į Delfi daržą – jis, skirtingai nei BBC, turi rubriką „Nusikaltimai ir nelaimės“, kur ir reikėtų dėti žinias apie nelaimes, arba „Gyvenimas“, kur galima dėti ir teigiamas, ir neigiamas žinias.

Žinoma, tai, kad visos taip daro, nereiškia, kad tai normalu ir sveikintina. Visas žiniasklaidos priemones, kurioms rūpi žmogiškumas, kviesčiau atidžiau rūšiuoti naujienas. Garsenybės irgi žmogos.