Žymų Archyvai: renginiai

Budapeštą aplankius

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo „šunis vedžioti draudžiama“, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų. Skaitykite toliau

Humoro klubas

Vakar pirmą ir paskutinį kartą buvau „Humoro klubo“ pasirodymuose – pataikiau į sezono uždarymą. Draugė, su kuria ėjau, pasakojo, kad kartais būna visai smagu, be to, vienas pažįstamas iš studijų laikų ten dalyvauja.

Labai nustebau, kad įėjimas kainuoja 20 litų. Aš įsivaizdavau, kad čia toks kamerinis renginys, į kurį ateina penki humoristų pusbroliai ir vienas gerbėjas, kur įėjimas 5 litai, pigus alus ir visi susirenka pažvengti tokioje beveik studentų barako atsmosferoje. 20 litų galėtų būti prabangesnio patiekalo Vilniaus centre kaina, todėl tai nėra labai daug, bet bendras pasirodymų lygis nebuvo vertas nė tiek (žinoma, komikai yra mėgėjai, bet dėl to turėtų būti atitinkamai ir pateikti beigi prieinami už mėgėjišką kainą). Septintokai gal būtų atsidėkoję humoristams drovaus raudonio ir iš susijaudinimo žybsinčių akių kokteiliu, bet publika buvo suaugusi, o tai reiškia, jau seniai persisotinusi primityviais juokeliais apie „antrą galą“.

Įdomiausias buvo Domas – jo juokeliai apie makintošus, BMW vairuotojus ir iPuodą galėtų įeiti į folklorą. Juokiausi beveik per visą jo pasirodymą. Justas (rodos, toks vardas), kurį buvau mačiusi per jūtūbą, taip pat mokėjo prajuokinti. Jo juokeliai apie taksi Klaipėdoj ir pan. buvo subtilūs ir daugiasluoksniai, ir net nelabai juokingus dalykus jis moka gerai pasakoti. Paulius, mano pažįstamas iš TSPMI, buvo, kaip ir tikėjausi, pakankamai stilingas, gerai pašiepė Algį Greitai, bet kažkuriuo metu susiparino ir užvėmė ant vieno žiūrovo taip, kad buvo nei juokinga, nei įdomu, nei radikalu, priešingai nei jis tikėjosi. Rokas buvo savotiškai mielas.

Na, o toliau – prasčiau. Kai kurių neprisimenu vardų. Pagarsėjęs Modestas buvo tiesiog lievas. Tai žmogus, kuris neturi talento, bet mano, kad gali jį pasidaryti pats (jo juokelių stiliumi galėčiau pasakyti, kad, skirtingai nei erekcija, talentas juokinti žmones negali būti rankų darbo kūrinys). Man buvo pasakoję, kad Asia nejuokinga, tai to ir tikėjausi. Ji buvo labai nyki ir, jos klausantis, man norėjosi pasiimti virbalus ir megzti. Apskritai susidarė įspūdis, kad juokintojai nelabai laimingi ir labai kompleksuoti, nes beveik visi jų juokeliai buvo apie smaukymąsi. Antra pagal populiarumą tema – gėjai.

Eilinį kartą gailėjausi, kad nemoku švilpti. Bet nesigailiu, žinoma, ten nuėjus. Susipažinau su populiariosios kultūros fenomenu, pabuvau tokioj visai nieko, trečiadienio vakarui tinkamoj atmosferoje, pamačiau, kaip gyvai humorauja mano pažįstamas ir išgirdau keletą neblogų juokelių.

Naujieji metai Budapešte

Paskutinę senųjų metų dieną pratinginiavau, vertindama teigiamai faktą, kad beveik neturėjau maisto ir negalėjau jo vartojimu tos dienos užpildyti. Pietaudama žiūrėjau kažkokį vengrišką Lotynų Amerikos šokių pasirodymą, kuris, kaip ir priklauso, buvo spalvotas, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, tvoskė būdingu vengrišku hiperseksualumu. Mikrobangėje, kurios lėkštė nežinia nuo kieno veiklos nustojo suktis, skrudinosi mano kuklūs pietūs, o aš stebėjau, kaip nuo moterų numėtomos skaros, ir raitosi kažkuo panašiu į maudymosi drabužius aptempti kūnai greičiau nei šokio ritmas lieptų, – apskritai teliką įsijungiau tik dėl to, kad vakar patiko žiūrėti Flashmob operą per BBC Prime. Sugalvojo kažkas padaryti galingą operą metro stoty, tokią su čia pat surinktu choru, bet iš anksto tvarkingai susodintais muzikantais, saldžia ir nuspėjama meilės istorija ir juodaodžiu angelu. Skaitykite toliau

Imperatorius

Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. „Juk čia istorija,“ – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.

Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai „užsisakiau“ akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?

Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų „atnaujinta 12.42“. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.

Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros „mistiškumą“. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.

Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.

Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.

Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!