Žymų Archyvai: religija

Skaitytojų pageidavimu: vertimasis į judaizmą

Grįžau į Izraelį. Pirmą kartą skridau nacionalinėmis oro linijomis, todėl buvau klausinėjama net du kartus. Pirmiausia vienas darbuotojas išklausinėjo visko, išskyrus vaikystėje laikyto žiurkėno vardo ir batų dydžio. Na, gal ne taip žiauriai, bet klausė, kur spausdinsiu tyrimo rezultatus, ar pažįstu izraeliečių Lietuvoje, kur nuomojuosi butą ir su kuo, ar kada nors esu buvusi Turkijoje, Maroke ar pan., kur pirmą kartą išgirdau apie gautą stipendiją, ar turiu Tel Avive draugų, su kuriais eičiau „vakare išgerti alaus“… Paprašė parodyti Tel Avivo viešojo transporto nuolatinį bilietą. Po to, man jau beveik alpstant nuo ilgo stovėjimo ir miego trūkumo, atėjo kitas kolega ir įspėjo, kad užduos tuos pačius klausimus, kad patikrintų. Vos neišvirtau iš klumpių. Uždavė gerokai mažiau, ir dar kiek palaukusi, atgavusi dokumentus, nušuoliavau registruotis. Užtat Izraelyje prie pasų kontrolės langelio neklausė visiškai nieko, gal dėl to, kad tikėjo, jog oro linijų darbuotojai jau viską apie mane žino.

Tačiau šiandien noriu pasidalyti pora idėjų kita tema. Kažkada statistikoje pamačiau, kad mano tinklalapyje keletas žmonių ieškojo informacijos apie atsivertimą į judaizmą. Nepamenu, kad būčiau apie tai rašiusi, bet malonu, kad kažkuria tema mano tinklaraštis taip gerai paieškos variklių indeksuojamas, ir dabar parašysiu, nes kažkaip ir Lietuvoje su draugais užsimezgė tokios diskusijos. Štai kokį radau labai teigiamą ir motyvuojantį straipsnį. Puiku, kad jo autoriui viskas labai ‘faina’. Perspėju besidominčius, kad Izraelyje taip niekas nevyksta. Vyksta maždaug taip. Kita vertus, tiesa yra ta, kad rabinai nemėgsta tokių tekėti besirengiančių ar ginkdie jau ištekėjusių moterų ir jas visokeriopai kankina. Jiems daug mielesni jauni žmonės, kurie judaizmą atrado savo dvasiniuose ieškojimuose ar bent taip teigia. Be to, Izraelyje galima atsiversti tik į ortodoksinę kryptį, o joje gyvenimas kartu iki santuokos (o kad toks buvo, rabinas įtaria, ir paprastai ne be pagrindo) laikomas dideliu bloooogiu.

Tačiau draugė pažįsta vieną vyriškį (būna ir taip), kuris Izraelyje sėkmingai atsivertė ir pernelyg nesiskundžia. Pasistengsiu gauti kontaktus ir kitą kartą tinklaraštyje parašyti apie šią istoriją.

Prisipažinsiu, kad esu akyse mačiusi du ir girdėjusi apie dar kelis atsivertimus į bahajų religiją, bet niekas man „prie akių“ nėra atsivertęs į judaizmą. Tačiau pažadu pažvejoti ir papublikuoti tiek linksmų, tiek liūdnų istorijų. Manau, su vertimaisis būna panašiai, kaip skrendant mano minėtomis oro linijomis. Iš pradžių prigąsdina savo įtarumu, bet paskui gal bent jau kompensuoja geru maistu (pagal oro linijų standartus).

Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip „tarp jų nusileidęs angelas“, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Skaitykite toliau

Kelių dienų apžvalga

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką „Animal liberation“, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau „fight lookism“ [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Skaitykite toliau

Pamintijimai apie krikščionybę

Vakar vienas atsitiktinis pašnekovas išsakė tokią mintį: „Tapti krikščioniu užtenka penkių minučių, o va tapti judėju reikia bent metų.“ Ta proga sumąsčiau idėją rinkti stereotipus apie krikščionybę (nes, šiaip ar taip, jau ir taip renku visokiausius stereotipus, kaip pastebėjote). Paprastai girdžiu tokias nuomones, kad krikščionys mėgsta viską drausti, kad laikosi viduramžiškų nuostatų, kad privalo susilaikyti nuo visų malonumų, dėl to labai kenčia ir yra pikti. Japonams krikščionybė – holivudinių atributų paradas, pavydėtina sistema, mokanti, kaip elegantiškai švęsti. Juk iš jos kilo Kalėdos, Šv. Valentino diena, vestuvės su balta suknele… Skaitykite toliau

Kvakerių išmintis

Šiandien mano facebook naujienų skyrelis turėjo labai daug naujienų iš mano bičiulio Algio, kuris yra galbūt vienintelis kvakeris Lietuvoje (kvakeriai yra įdomi protestantizmo sekta, kuri bene pirmoji pasisakė už vergovės draudimą, o šiais laikais daug dėmesio skiria socialinei nelygybei, darbo organizavimui, individo laisvei ir pan.). Iš jo man visada smagu išgirsti visokių įdomių dalykų. Vienas, kurį vis bandau pradėti praktikuoti, yra praktinis principo „smerk nuodėmę, nesmerk nuodėmingojo“ pritaikymas kalboje. Tai priminė vieno dėstytojo Gioteborge (et, jau pamiršau pavardę, nes tą patį kursą dėstydavo keli) paskaitą apie „žirafų“ ir „vilkų“ kalbą. Vilkiška kalba, žinoma, būtų užstaugti ant oponento. Žirafiška kalba (tokia dėl to, kad neva kol idėjos užkyla per žirafos ilgą kaklą, atvėsta, arba dėl to, kad žirafa turi bene didžiausią širdį tarp žinduolių) pasižymi logine struktūra ir vengia puolimo. Struktūra tokia: ką kitas padarė? kaip aš dėl to pasijutau? ko norėčiau paprašyti kito? Praktiškai reikėtų kalbėti maždaug taip: „Tu pavadinai mane vėpla. Nors juokavai, mane tai skaudina. Prašau daugiau taip manęs nevadinti“ ar pan. Dėstytojas pabrėžė, kad neįmanoma visiems staiga imti kalbėti „žirafiškai“ ir ne visada tai tinka, bet visgi turėtume išmokti šią struktūrą ir kai ji tinka, pritaikyti.

Grįžtant prie A. ir jo papasakotos išminties, diskusiją labai gadina net mažiausi argumentai ad hominem (į žmogų). Todėl, prieštaraudami pašnekovams, turėtume užuot jiems klijavę kokią nors etiketę, laikytis maždaug tokios kalbos struktūros: „šis asmuo savo elgesiu rodo tokią ir tokią blogą savybę. nepanašu, kad asmuo norėtų pasikeisti. todėl būtų geriau, jei su šiuo asmeniu, kol ji/s nesikeičia, elgtumės taip“. Pavyzdžiui: „praeityje asmuo melavo. nepanašu, kad jis išsižadėtų ankstesnio elgesio ir keistųsi. siūlau už jį nebalsuoti“ vietoj „šis asmuo – melagis“.

Nuo žirafiškos kalbos šis kalbėjimo būdas skiriasi tuo, kad nėra „aš“ elemento. Bet man labiau patinka tuo, kad įveda keitimosi potencialą. Tiesą sakant, norėčiau išmokti šitų principų nepamiršti rašydama komentarus. Straipsniai yra vienas dalykas, bet rašant komentarus laisvės gerokai daugiau, todėl ir kartais norisi pasisakyti aštriau, neriboti savęs. Vis dėlto net ir provokuojanti kalba turėtų būti struktūruojama taip, naudoti daugiau veiksmažodžių nei būdvardžių ar daiktavardžių.

Tai man primena istoriją iš mokyklos, kai per neapdairumą istorijos mokytojai ištransliavau teiginį, be jokios refleksijos įsisavintą iš aplinkos. Pasakiau, kad pasitikėjimą politikais mažina tai, jog jie yra „seni komunistai“. Mokytoja tada paklausė, ar komunistas automatiškai yra blogas žmogus ir prieš man atsakant paminėjo, kad „tokie buvo laikai“, ir pasakė pavyzdžių apie konkrečius žmones, priklausiusius komunistų partijai, ir paklausė, ar juos jau reikėtų nurašyti. Tada mano refleksijos aparatas, žinoma, įsijungė, reikėjo kapstytis iš situacijos, ir aš pasakiau, kad problema veikiau yra jų apsimetimas, kad lyg niekur nieko galima pakeisti ideologinius marškinius. Sakiau, kad žmonės atsimena, kaip jie neigė religiją, o dabar stovi pirmose vietose bažnyčioje, kaip neigė Lietuvos nepriklausomybę, o dabar vairuoja tą valstybę. Džiaugiausi sugalvojusi tokį atsakymą, nes jis man pačiai labiau patiko nei nemoderuota aštri pozicija.

Taigi žiniasklaidoje minėtų pozicijų pritaikymas atrodytų taip: vietoj „radikalusis liūdnai pagarsėjęs Venesuelos prezidentas“ rašyti „Venesuelos prezidentas, nuo savo išrinkimo įvykdęs X ir Y“. Labai paprasta, bet kartu ir labai padėtų, todėl tikrai norėčiau, kad taptų mano įpročiu. Ypač mūsų žiniasklaidos erdvėje, kur itin daug sklando argumentų ad hominem, tokių kaip „rėkiančios moteriškės“, „jaunasis/oji X“.