Temos Archyvai: Radiniai

Smagūs prisiminimai – aktualizuotas

Vis dar gyvendama Purimo šventės nuotaikomis kažkaip prisiminiau prieš keletą metų sublizgėjusią Eurovizijos privalomų elementų parodiją:

Žiūrint pakartotinai, matyti, kad kolektyvas truputį neapsisprendė, ką parodijuoja – Euroviziją ar amerikietišką popsą a la Britney Spears („Aš kaip tik gelbėju pasaulį“ yra neabejotinai amerikietiškas elementas, ir čia truputį prašauta). Vis dėlto privalomus Eurovizijos elementus kiekvienas galėjo atpažinti: trenktas moters kostiumas, slydimas ir t.t. po sceną, du vyrai šokėjai, šiek tiek su nacionaliniais elementais, kurie vokalistę nešioja ir klumpa prieš ją, ir galiausiai visi nusirengia. Štai Leonido Donskio komentaras apie šitą pasirodymą.

— Atnaujinimas

Kaip matote iš šio pasirodymo, Silvios Night šokėjai Eurovizijoje „triusikus“ parodė anksčiau nei Inculto. Taigi net tame nesame originalūs.

Šokiruojančios reklamos

Šiandien iš sūru.lt nuorodos išsigraibiau įdomiausių reklamų. Pirma vieta: reklama prieš ruonių jauniklių žudymą; antra – prieš suvenyrus, dėl kurių žudomi gyvūnai, trečia – prieš žeminantį požiūrį į moteris. Tik kodėl visos prieš? Kur kūrybingos reklamos už?

Buvau parašiusi, kad teks kentėti nuo dar vieno triukšmingo kaimynų vakarėlio, bet, kad ir kaip keista, jis tvarkingai baigėsi iki vidurnakčio. Šaunumėlis 😉 Jokių priekaištų.

Japoniški radiniai

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Skaitykite toliau

Juokinga ir smagi japoniška dainelė

Mano išleistuvių vakarą bendramokslis Soutarou per karaoke dainavo šitą dainą (nuoroda apačioje). Ją parašė gana žinomas tradicinio humoristinio žanro dainininkas Ikuzo Yoshi.

Daina įdainuota Vakarų Japonijos dialektu, kiek sugebu atpažinti. Jos pavadinimas pažodžiui – „Išvykstu į Tokiją“, bet geriausias lietuviškas vertimas būtų, pasinaudojant „Dviračio žynių“ įtvirtintu žargonu, „nu ir nafik, išvarau į Tokiją“. Subjektas – jaunuolis iš kaimo, kuriam atsibodo, kad viskas toli, nėra jaunų žmonių aplink, nuobodu („nėra nei radijo, nei baro, nei audio technikos, ir autobusas atvyksta tik kartą per dieną“). Sprendimas – palikti kaimą ir išvykti į sostinę. Tačiau svajonės apie sostinę ironiškai išduoda itin kaimietišką mentalitetą (oi, mėgstu subtilų japonišką humorą): savo kaimui per protingas besijaučiantis jaunuolis svajoja Tokijuje susitaupęs pinigų nusipirkti karvę ir kalną Ginzoje – pačiame brangiausiame verslo rajone, kur, anot mano draugės, net savivaldybė neįpirktų žemės. Skaitykite toliau

Saldumai iš Moldovos

Šiandien, kai vienas žmogus paklausė, ar suprantu jidiš, aš nedrąsiai linktelėjau ir nieko nesugebėjau pasakyti. Jei dešimt minučių paklausyčiau šios kalbos, greitai atgaminčiau, ji niekur nedingo, bet visgi nesmagu pasigirti ir paskui „neišvežti“. Pradžioje turėjau problemų su hebrajų kalbos rašyba, o dabar, skaitant jidiš, man vis norisi ieškoti paslėptų balsių.

Skaitykite toliau