Temos Archyvai: Kelionių tinklaraštis

桜見頃

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.

Aistros ir destrukcija

Kai praeitą kartą ėjau į Mokytojų namus, skverelyje priešais į dangų brovėsi dūmai. Man pasirodė, kad dega šiukšliadėžė, bet kai vėliau pakviečiau mokytojų namų darbuotoją, jis pasakė, kad greičiausiai savadarbė dūminė bomba. Pro dūmus įžvelgiau porą siluetų – atrodo, ten siautėjantys paaugliai ir buvo dūmų autoriai. Vienas mutuojančiu balsu žviegė „Biorn, mavafakes, biorn!“ ir tikriausiai jautėsi labai kietas ir maištingas.

Paauglio, matyt, pamėgtas keiksmažodis man priminė vienintelę mano matytą „Sopranų“ seriją, kai vertėjas šį žodį išvertė labai liaudišku, Vingių Jono vertu būdu.

O šiandien delfis skaitytojus pamalonino turbo antrašte: „Seimas apjuostas metaline tvora, atvyksta V.Šustauskas“. Ak, tas jungiantis ir skiriantis kablelis! Atvyksta Kalėdų Senelis – laukite!

Kartais iš tiesų gali būti taip arogantiškai toli nuo visų aistrų – per visą žvilgsnio atstumą iki kompo.

Briuselis, trečias kartas

Negaliu patikėti, kokiu greičiu išsitrina mano mentaliniai žemėlapiai. Su džiaugsmu laukiau dar vieno susitikimo su Briuseliu, nutaškuotu malonių patirčių, gražių prisiminimų ir pažįstamų vietų, bet viskas buvo gerokai kitaip. Iki šiol galėčiau susiorientuoti, kaip kur nuvažiuoti iš visų trijų vietų, kur teko gyventi. Vizualiai atsimenu aikštę su susikertančiomis tramvajų linijomis ir pro atidarytus automobilių langus sklindančia turkiška muzika. Gyvai prieš akis stovi švelniai rausvais žiedais aplipęs parkas prie T. ir A. namų, per kurį reikia pereiti pakeliui į metro, kuriame patogiai įsikūrę gyvena bomžai. Lygiai taip pat nepasiklysčiau, gaudydama žalumos ir ramybės apsuptą tramvajų ir keliaudama į metro stotį, iš kurios ranka pasiekiamas ES kvartalas ir visos Briuselio įdomybės. Tačiau centro gatvelių jau nebeprisimenu. O čia ir teko prasimalti. Skaitykite toliau

Buvau Krokuvoje

Buvau Krokuvoje. Nusprendžiau ten praleisti porą dienų ir aplankyti draugą, nes bet kokiu atveju būtų tekę Lenkijoje keisti transportą. Tos dvi dienos buvo pašėlusiai intensyvios – draugas buvo nusiteikęs man parodyti viską, ko tik Krokuvoje yra. Turėjau keturias temines ekskursijas: 1. bažnyčios ir vienuolynai, 2. sinagogos ir kapinės, 3. muziejai, 4. du miestukai netoliese. Man patiko, kad Krokuvoje galima visur nueiti pėsčiomis, kad tai tankus ir puikiai išsilaikęs miestas, turintis daug senovinių grožybių, apskritai labai spalvingas, nekičinis, pilnas įvairovės. Aplankėme ir keletą įdomių knygynų, be to, daug sužinojau ir iš istoriją puikiai žinančio draugo, kuris nepamiršdavo paminėti visokių įdomių istorinių asmenybių gyvenimo detalių.

Krokuvoje mačiau keisčiausio įmanomo bažnytinio meno. Viena bažnyčia buvo išvis nenusakoma – pusiau dėžutinis funkcionalizmas su keistu dalių išdėstymu, kabančiais varpeliais ir truputį šiurpoku keistu krucifiksu. Mąsčiau apie milijonus būdų žmonėms įsivaizduoti Jėzų. Vienam viduramžių paveiksle jį reprezentavo veidas patinusiais paakiais, toks pavargęs ir neišsimiegojęs, gal net sakantis „O varge, šiandien vėl chebros prieis belekiek…“ Man patiko. Skaitykite toliau

Briuselis, antras kartas

Balandžio 9

Su šeimininkų, pas kuriuos apsistojau, pagalba įsigijau mėnesinį bilietą ir įkroviau pinigų į telefono kortelę, todėl jaučiuosi beveik briuselietė 😀 Pastebėjau, kad kai ko kainos kaip litais, tik eurais 🙂 O bet tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, šviežios braškės ar obuoliai, gerokai pigesni nei Vengrijoj. Apžiūrėjau keletą mielų spalvotų saldaininių namukų, kai netingėsiu, įkrausiu foto. Taipogi pamaklinėjau ES kvartale, pasivaikščiojau parke su šeimininke, žodžiu, subalansuota diena. Mane suparino tik tai, kad, nepaisant to, jog moku kelias išgyvenimo frazes prancūziškai, kai atsitrenkiu į ką nors metro ar kai šeimininkas man kažką prancūziškai pasako, kažkodėl noriu atsakyti vengriškai… Kažkaip ši kultūra įaugo į mane labiau nei galvojau. Būtų daugiau nei juokinga, jei vidury Briuselio metro į kažką atsitrenkusi pasakyčiau „bocsanat“, o kol sugalvoju prancūziškai, jau nebelieka prasmės to sakyti išvis… Skaitykite toliau

Naujieji metai Budapešte

Paskutinę senųjų metų dieną pratinginiavau, vertindama teigiamai faktą, kad beveik neturėjau maisto ir negalėjau jo vartojimu tos dienos užpildyti. Pietaudama žiūrėjau kažkokį vengrišką Lotynų Amerikos šokių pasirodymą, kuris, kaip ir priklauso, buvo spalvotas, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, tvoskė būdingu vengrišku hiperseksualumu. Mikrobangėje, kurios lėkštė nežinia nuo kieno veiklos nustojo suktis, skrudinosi mano kuklūs pietūs, o aš stebėjau, kaip nuo moterų numėtomos skaros, ir raitosi kažkuo panašiu į maudymosi drabužius aptempti kūnai greičiau nei šokio ritmas lieptų, – apskritai teliką įsijungiau tik dėl to, kad vakar patiko žiūrėti Flashmob operą per BBC Prime. Sugalvojo kažkas padaryti galingą operą metro stoty, tokią su čia pat surinktu choru, bet iš anksto tvarkingai susodintais muzikantais, saldžia ir nuspėjama meilės istorija ir juodaodžiu angelu. Skaitykite toliau

Bratislava (blitz)

Praėjusią savaitę besileisdamos eskalatoriumi su drauge sugalvojome: važiuokim rytoj į Slovakiją. Ir štai šeštadienio rytą trise šokame į traukinį į Bratislavą. Pro pirštus byra svogūnai iš kebabo, pro šalį lekia romų lūšnelių vaizdai, mes vieni kitus juokiname ir žvengiam už pilvų susiėmę, o pertraukomis diskutuojame apie Marxą ir Foucault. Turime savo žodyną, į kurį įvelkame savo juokelius, o dar juokingiau nuo to, kad žodynas pildosi.

Bratislava vėsoka, nuo stoties netoli iki centro, užsukame į labai socialistinio stiliaus universiteto pastatą, einame per dailų parką su skulptūromis, kurių negali nepastebėti dėl jų didelių rankų. Vėliau apibendrinsime, kad slovakų skulptūros kažkodėl beveik visos didelėmis rankomis. Parke pririkiuota geltonų suoliukų, smagu. Bet reikia eiti toliau. Skaitykite toliau

Spalvinga miela marmalynė

Savaitės pabaiga buvo kaip reta pilna įvairių kultūrinių potyrių. Beje, dabar, kai rašau, kažkas man neatpažįstama kalba telefonu diskutuoja apie krepšinį, kiek supratau, sužinojo, kad bronzą laimėjo Lietuva. Penktadienis buvo suplanuotas tokiam neva susipažinimo tūsui. Buvo galima tikėtis, kad bus daug nusigėrusių ir pan., bet tokius dalykus laikau privalomais bent jau dėl to, kad galima stebėti viską iš antropologinės perspektyvos :}

Penktadienį buvo senų Budapešto reklamų peržiūra universitete. Ironiškai šypsojomės žiūrėdami, kaip rodoma, kur Budapešte įkomponuotos penkiakampės žvaigždės, kad motociklo instrukcijoje surašyti įspėjimai, kurios detalės gali greitai išklibti ir kaip kelyje turi elgtis tikras socialistas, tačiau teko pripažinti, kad ten rodomi drabužiai, batai ir ypač baldai nepadarytų gėdos ir šiomis dienomis. O tos reklamos buvo 6-7 dešimtmečių. Labai įsmigo į atmintį, kai reporteris kalbino vairuotoją. Jis pasakojo: mano gyvenimas pastaruoju metu labai pagerėjo, pagaliau turėjau galimybę nuspirkti savo Trabantą, įstojau į universitetą, darbe sekasi gerai… Išeidami kalbėjomės, kaip niekas, pradedant marketingo technologijomis ir baigiant žmonių svajonėmis, nepasikeitė per šitiek metų.

Kai iš paskaitų kitu keliu nei įprasta ėjome su nauja drauge ukrainiete, ausį užkabino įdomūs garsai. Pasiūliau pažiūrėti, kas vyksta parke, ir pamatėme, kad ten – afrikietiški šokiai. Tie šokiai buvo labai paprasti, bet uždegantys, atliekami trijų vaikinų su pižamas primenančiomis kelnėmis ir vienos merginos, kuriai grožio galėtų pavydėti garsiausi supermodeliai. Kelių spalvingai afrikietiškai apsirengusių žiūrovų paklausiau, ar jie žino, iš kur šokėjai. „Iš Afrikos,“ – nesismulkino šie. Na, tiek aš matau. „Iš įvairių šalių – Kamerūno, Nigerijos, Ganos…“ Na, dabar aiškiau. Kaip užburtos stebėjome uždegantį pasirodymą tol, kol įsiskaudo kojas nuo stovėjimo. Kai užmetėm akį į laikrodį, pamatėm, kad išstovėjom pusantros valandos. Akys sekiojo plastiškus kūnus, o visa kita fantazavo apie tamsą ir laužus kažkodėl. Dar buvo kioskelis su visokiais daikčiukais, nusipirkau stambią apyrankę iš kažkokių riešutų, kuri pakračius barška.

Šeštadienį bandom patenkam į aptvarą, kur už tvorelės suvaryti keli ėriukai, du arkliai ir ponis, juos galima čiupinėti. Kitoj pusėj vaikai šoka tautinius šokius. Gaunam po bilietuką į parlamentą, kuriame, sakė, daug aukso, bet mūsų neįleidžia, ekskursija, pasirodo, tik vaikams. O mes atlaukėme ir apturėjome trenktą pokalbį su vengrų vaikais, bandančiais su mumis kalbėti angliškai, kompensuojant dar nekokias kalbos žinias aukštais decibelais.

Šiandien mus išvežė turistiškai miesto pamatyti. Apžiūrėjom herojų aikštę ir buvom įlindę į tokį labirintą.

Paskui susitikau su dviem draugais ir ėjom į dar vieną filmų peržiūrą universitete. Vėliau patraukėm į mano jau pamėgtą bariuką griuvėsiuose. Pakeliui namo ėjom pro sinagogą ir sugalvojom užsukti. Apsimesdami durnais turistais, nuėjom tiesiai prie įėjimo, bet gidai tuo metu rinko prancūzakalbių, italakalbių ir ispanakalbių grupes. Kolega nusprendė būti sąžiningas ir kasoje paklausė, ar reikia pirkti bilietą. O pasirodo, reikia, ir dar už studentui nemenką sumą, ypač jei nori gauti gidą. Ai, sakom, mes kitą kartą užeisim. Apžiūrinėjam aplink, praeinam pro nedideles kapinaites, iš arti apžiūrim labai įspūdingą paminklą Holokausto aukoms, kolegos klausia, ar žinau, kodėl žmonės padeda po akmenį apsilankydami. Bet va, į atmintį labai įstrigo tai, kad kioskelis prie sinagogos, iš kurio groja „tumbalalaika“, greta receptų knygelių, atviručių ir megztų kipų pardavinėja poros sprindžių ūgio barzdotų skrybėlėtų neva žydų figūrėles, valdomas virvelėmis. Kas jas perka? Ar čia tiesiog tokia saviironijos forma?

Ką čia dar… Kaip galėdami sukamės iš padėties, nes negalime gaminti savo maisto – nėra plytų. Yra tik mikrobangės ir šaldytuvai. Iš visų aplink rankiojamės receptus. Užtat guliašas iš skardinės, sumaišytas su moldaviška koše, – geras daiktas.

Vilnietiški trupiniai

Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos.

Ant „fluxus tilto“, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk“. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant užrašo? Išvis???

Prie „stiklių“ – vėl vokiečių turistai. Gidė kažką apie „didžiausią Vilniaus sinagogą“ pasakoja lyg sentimentali mokytoja, deklamuojanti mėgstamą klasikinį eilėraštį. Kaip norėčiau pakalbėti vokiškai…

Pasikeiksnodama ieškau VU centriniuose rūmuose vieno kabineto, pasiklystu tik vieną kartą.

Pilnatis tokia apveidi (koks geras lietuviškas žodis), tikriausiai į redakciją vėl skambins daug „ufonautų“. Kolegos apskaičiavo, kad jų visada padaugėja per pilnatį.

„Panstwo“, – bando prisišauti turistų dėmesį gidas. O pabirę panstwo fotografuoja viską aplink. „Ксенофобия большая“ – apie kažką šnekasi du jaunuoliai prie universiteto. Galvoju apie Mindaugo Kvietkausko pranešimą Santaroje, apie tai, kaip Vilniuje amžiaus pradžioje virė daugiakultūris gyvenimas, bet niekas tuo ne tik kad nesididžiavo, kaip mes dabar norėtume, bet ir gyveno savo uždarame abejingume. Nacionalizmo amžius – visi mokėjo gyventi greta, bet stengėsi vieni kitų nepastebėti.

Prie instituto keiksnojasi kažkokie anglakalbiai. Fotografuojasi lenkų šeimynėlė.  „Insgesammt“, – užkliudo mano ausis žodis. Sugebu suprasti, kad gidė pasakoja būreliui pagyvenusių turistų apie Holokaustą. Vokiški žodžiai kažkodėl galvoje neužsibūna, lieka tik jų reikšmės. „Vokietijoje… 80 procentų… Lietuvoje…“ Kaip čia man atgaivinti savo vokiečių kalbą? Jau žiauriai seniai skaičiau ką nors auf deutsch…

O štai eidama iš darbo prie Gedimino paminklo pamačiau būrelį paauglių, iš kurių viena mergšė atsiklaupė ant žemės ir iškėlusi rankas į viršų porą kartų palingavo garsiai sakydama „na..ui Alachui“ (kartu su ja ėjusiam skiauterėtam gaidžiukui, atrodo, tai patiko, nes jis išsišiepė). Tą akimirką užsinorėjau, įvelti į jos ilgus šviesius nekaltai besibanguojančius plaukus kokį pasiutusį šikšnosparnį.

G. prieš išvykdamas į Izraelį paklausė, ar nenorėčiau, kad jis įdėtų už mane kokį norą į „Dievo pašto dėžutę“. Supratau, kad mano mintyse nykuma, nes ilgai negalvojau sugalvoti noro, bet nebūtinai dėl to, kad nieko nenoriu, tiesiog kai kada savo norus nebūtinai noriu jam sakyti 🙂 Dabar rašydama galvoju, kad gal reikėjo paprašyti užrašyti, kad niekada nebenoriu nė viename žingsnyje, nė viename piktame apsivertime naktį, nė viename žvilgsnyje mąstyti brutaliai.