Temos Archyvai: Įspūdžiai

Lietuvoje nėra neonacių

Kad ir kas būtų kalbama, Lietuvoje neonacių nėra. Pati prezidentė pasakė, kad yra tik tautinis jaunimas, premjeras pareiškė, kad „Lietuva – lietuviams“ nėra nacionalistinis šūkis, jei tariamas su šypsena. Neonacių nėra, nes neonaciai būna linkę į smurtą, o Lietuvoje niekas niekam negrasina.

Tautinis jaunimas atrodo štai taip. Ir čia visai ne neonacių saliutas, tiesiog, kaip matyti fotografijoje, labai jau ryškiai suspindo saulė iš vienos pusės, ir tautiniam jaunimui prireikė vaiskias akeles prisidengti. Tautinis jaunimas rengiasi tautiniais drabužiais. Kur liaudies dainose minimas bernelis dobilėlis, ten va toks įsivaizduojamas. Ir visai nesvarbu, kad kitose Europos šalyse taip atrodo neonaciai. Lietuva ne koks Briuselis, kad tos pačios taisyklės galiotų ir tie patys simboliai tą patį reikštų. Ir čia visai ne anuos laikus primenantis raištis, o tautinė juosta – nes protėviai tautines juostas ant žasto ryšėjo, o ne ant juosmens. Skusta galva – visai ne visoje Europoje paplitęs skinų simbolis, o simbolizuoja baltą dobilėlį iš liaudies dainų. Ir šiek tiek paornamentuota svastika, žinoma, nieko bendra su naciais neturi – tai tik senovės baltų simbolis. Kaip gi kitaip, juk senovės baltai per dienas vėliavas su savo simboliais plaikstė. O be to, tautinis jaunimas svastikos iš kitų simbolių visai neišskiria – neretai pamatysi ant vėliavos ar amulečiuko ir žaltuką, ir tulpikę, ir gyvybės medį su paukščiukais, skustagalvių meiliai nešamą. O kerzai irgi nė kiek nepanašūs į tuos, kuriuos visoje Europoje dėvi neonaciai, – Lietuvoje tautinis jaunimas jais apsiavė tik todėl, kad Nepriklausomybės atkūrimo diena tokį šaltą mėnesį išpuolė. Skaitykite toliau

Metų apibendrinimas (2012)

Rytoj išvykstu ir numanau, kad ten, kur vykstu, bus daug aprašytinų dalykų, todėl tradicinį metų apibendrinimą verta parašyti dabar. Naujuosius metus keletą kartų sutikau užsienyje: 2006 m. – Švedijoje (absoliučiai neįtikėtiname „underground’iniame“ bare, kuriame vaikščiojo, glamžėsi ir gėrė man iki tol nematyti personažai), 2008 m. – ištuštėjusiame Budapešte, kuriame vos nelikau viena, 2010 m. – Izraelyje (buvo didelis vakarėlis po atviru dangumi, po to ėjom į barą, kuriame „atsišaudinėjom“ nuo turistų iš Belgijos dėmesio, o kitą dieną ėjom braidyti į jūrą). Tada 2009 m. apibendrinau taip.

Skaityti senus tinklaraščio įrašus visgi kažkoks kosmosas. Tais laikais juos skaitydavo dažniausiai mano pažįstamos (tikros ir virtualios), o priešių praktiškai neturėjau. Šlykštūs, niekinantys komentarai, laiko negailintys priešiškai nusiteikę sekėjai, ieškantys klaidų ar netikslumų, – viso to savo tinklaraštyje nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tais laikais, kai mielai dalydavausi nuoširdžiais pamintijimais apie aptiktą meno kūrinį, skaniai išgertą karšto šokolado puodelį ar tiesiog tai, kas įdomaus nutiko. Dabar reikia kaskart pasverti kiekvieną žodį, o ir dalytis su visu pasauliu tiek atvirumo nebėra. Mano įrašai daugiausia apie žiniasklaidą, politiką ir visuomenę. Skaitykite toliau

Pasiūlymas „antitolerastininkams/ėms“

Kur pasisuksi, gatvėse, žurnaluose, televizijoje savo ideologiją nevaržomai skleidžia manekenės ir fotomodeliai. Vadinamosios mados ideologijos esmė – reikia atitikti fotošopu pakoreguotus labai liesų žmogų paveikslus. Manekenių ir fotomodelių pasiutusiai daugėja – argi neįtartina? Juk taip negali įvykti natūraliai. Vadinasi, jų daugėja skverbiantis į vaikų pasąmonę ir įtikinant tapti manekenėmis/ fotomodeliais. Ir išties, mergaitės įtraukiamos nuo 13 metų.

Ši ideologija apsimeta esanti estetika/geru skoniu ir reikalauja ją toleruoti, kai iš tiesų tai yra visuomenei primesta ideologija, siekianti sunaikinti visuomenės pamatus. Juk visuomenės ląstelė – nefotošopinta, tiek, kiek norisi valganti žmoga. O dabar net keletą kartų per metus vyksta mados paradai, kuriuos transliuoja visi kanalai. Kai kuriuos paradus, kur demonstruojami tokie iškrypimai, rengia įvairios dizainerės, bet dažnai tie paradai net gviešiasi miesto vardo ir pretenduoja tapti metų renginiu. Modelių kultas padaro Lietuvą išskirtinai aukšto savižudybių skaičiaus šalimi, skatina emigraciją.

Kokia galėtų būti politinė programa? Modeliai galėtų sau toliau demonstruotis ir fotošopintis savo ir dizainerių asmeninėje erdvėje, o nuotraukas siuntinėti savo giminėms ir draugams – tegu sau, niekas nedraudžia, bet tegu nesireiškia visuomenėje, nesirodo viešai, neokupuoja viešosios erdvės ir į savo ideologiją nevilioja vaikų. Todėl reikėtų uždrausti reklamą, cenzūruoti mados žurnalus ir laidas, parduotuvių vitrinas.

Prašom – iki rinkimų dar penkios dienos, dovanoju šią programą nemokamai bet kuriai partijai. Kas išdrįs? 🙂

Kas mąsto, supras. O tikriausiai ir pastebės, kad skirtumas tarp šių tyčia sutirštintų teiginių (jokiu būdu nemenkinu asmenybių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinkusių vienokią ar kitokią visuomenėje socialinį prestižą teikiančią profesiją) ir to, ką skleidžia LGBT teisių priešininkės, yra tai, kad daugelis mano teiginių netgi yra tiesa.

Asmeniškai

Kažkaip ėmiau ir suvokiau, kiek savo gyvenimo patikime internetui. Net jei esame labai kritiški, ironizuojame apie tai, kad už FB sumokame savo asmeninio gyvenimo gabalais, Skype – interneto ryšio kanalu, kurį skoliname kitiems, Gmail – asmeniškais laiškais… Ir vis tiek dalijamės. Tai tikriausiai neišvengiama migruojant. Žmonės, sutikti tolybėse, tampa brangūs ir norisi maitintis ta suspausto atstumo iliuzija, kurią suteikia virtualus bendravimas. Draugai žino mano vasaros aktualijas, o visiems kitiems tiesiog galiu prisipažinti, kad kartais virtualus bendravimas vargina. Ypač kai nuolat turi galvoje, jog atsiveri ne tik žmogui, bet ir jo didenybei internetui, ir internetas tuo visada gali pasinaudoti. Nežinau, kaip jūs, bet aš negaliu visiškai atsipalaiduoti ir negalvoti, ar jokie elektroniniai šnipai šio bendravimo neužfiksuos.

Ta proga noriu pažiūrėti filmą „Socialinis tinklas“.

Holokausto diena – kaip atsimename?

Nežinau, ar kas nors vyko mokyklose. Savojoje rugsėjo 23-ųjų neatsimenu. Nežinau, ar kas nors vyko kapinėse, nes nesidomėjau. Prieš porą dienų atlikau interviu (laukite rezultato) apie tai, kodėl Lietuvai nesiseka taikytis su savo atmintimi. Dėl to taikymosi, tai visko tiek daug, kad žmogus ir nupušti gali, ką jau ten valstybė… Ir aš anaiptol nepretenduoju į galinčius kažką svaraus pasakyti. Kažkada turėjau idėją pasisiūlyti vesti Holokausto dienos istorijos pamoką savo buvusioje mokykloje, bet paskui pagalvojau: ai… O juk tyla labiausiai ir susideda iš „ai“.

Netylėjo užtat portalas Bernardinai.lt – net trys komentarai: Andriaus Navicko, Zigmo Vitkaus ir Vytauto Landsbergio. Gerai, kad rašo. Bet mane visada nepatogiai pasijusti priverčia vienas daugumos rašinių apie Holokaustą aspektas. Kažkodėl tiek Lietuvos politikai, tiek publicistai, tiek šiaip visokie žmogos visada skuba pabrėžti, kad Holokaustas sunaikino intelektualiai turtingą ir kūrybingą visuomenės sluoksnį, Lietuvą praturtinančią kultūrą ir „mūsų“ piliečius. Kitaip – nė pro kur, visa tai būtina paminėti. Nors šie įvaizdžiai įtaigūs ir tikriausiai veiksmingi (atspirties taškas – (neo)nacių teiginiai, kad buvo sunaikinta „mažiau, nei rašoma“ svetimos kultūros asmenų), man jie problematiški ir verčia susigūžti.

Skaitykite toliau

Ir taip…

Gyvenimas mėgsta pokštauti. Išvykau iš Tel Avivo su visa puokšte prieštaringų emocijų. Per paskutinį mėnesį įvyko tam tikrų pokyčių, kuriuos dar turiu suvirškinti, bet su sau būdingu lengvumu vėl ėmiau ir išslydau iš vieno pasaulio į kitą. Taigi siunčiu linkėjimus iš Budapešto, kur vakar gavau vieno iš savo akademinių autoritetų komentarą savo prezentacijai, klausausi paskutinių pranešimų ir ruošiuosi švęsti jau trečią savo gimtadienį iš eilės šiame mieste. Galbūt gimtadienis yra gera proga suvesti sąskaitas ir pagalvoti apie ką tik pasibaigusį vieną mano gyvenimo etapą. Tačiau tuo pat metu nežinau, ką apibendrintai apie jį pasakyti. Kasmet panašiu metu kažkas baigiasi. Ir kasmet vis mažiau aišku, kas toliau. Nepasakyčiau, kad nėra galimybių, tačiau meluoja arba bent jau tikrovę iškraipo tie, kas sako, kad viską, ko nori, gali pasiekti, jei įdedi pastangų ir noro. Kaip ir prieš dvejus metus, galvojant, ką daryti po magistratūros, taip ir dabar mano pasirinkimus ženkliai riboja globalūs ir vietiniai pinigų srautai ir prioritetai, sekantys tuos pinigus. Aš galiu pasirinkti, kur noriu būti, ir objektyviai tarsi būti verta ten patekti, bet mano priėjimą prie to, kur noriu būti ir ką veikti, paniekina krizė, finansavimo mažinimas, tam tikri akademiniai prioritetai ir pan. Todėl mane ima liūdesys, kai sutinku žmones, kadaise mane mokiusius. Jie gana paprastai supranta pasaulį: esi protinga ir gabi, pasieksi visko, ko nori. Ne, gerbiamieji, nepasiekiau. Nesu tuo, kuo noriu būti, ir turiu itin ribotas galimybes užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. O kai tuo užsiimu, negaliu iš to gyventi. Skaitykite toliau

Eurovizija operatyviai

Stebėjau šio renginio finalą netoli mano namų esančiame gėjų bare. Kaip žinia, tai pati ta vieta žiūrėti „Euroviziją“. Ir pasitaikyk tu man taip, kad Eurovizija šiemet dargi buvo itin metroseksuali: tik graikas buvo klasikinio vyriškumo vyras.

Kabake buvo du ekranai, viduje ir lauke. Suvilioti galimybe mėgautis drungnu vakaru, atsisėdome lauke (tarp britų staliuko, prie kurio buvo ir, ak, gioteburgietis, ir vokiečių staliuko). Tačiau lauko ekrane vaizdas vėlavo, tad susigrūdome smaksoti į ekraną viduje. Skaitykite toliau

Daivų galia – kiekybėje?

Užaugau su mintimi, kad turiu nors ir ne originalų, bet ne itin įprastą vardą, už ką esu tėvams dėkinga. Pradinėje mokykloje paralelinėje klasėje buvo dar viena Daiva, vidurinėje buvau girdėjusi apie vieną bendravardę, gimnazijoje turėjau bendravardę mokytoją ir sutikau dar, rodos, dvi vyresnes Daivas. Mama turėjo vieną bendradarbę tokiu vardu. Universitete pirmą bendravardę sutikau gal antro kurso pabaigoje. Palyginimui – gimnazijoje mokiausi su trimis Mindaugais ir dviem Andriais, o Indrių, Linų, Eglių, Vytautų ir Tomų pažinojau visur, kur tik pasisukdavau.

Nustebino išvykimas į Švediją – ten greitai sutikau dar vieną Daivą, o ji turėjo draugę tokiu pat vardu. Buvo juokinga, kai abi „švedės“ Daivos dirbo knygų mugėje Lietuvos stende – manęs tada visi klausinėjo, ar čia populiariausias moteriškas vardas. Prisiekinėjau, kad ne. Kai bendravardė draugė aplankė mane Izraelyje, mus bare suskato kabinti du vaikėzai, atvažiavę pagal Taglit (specialią programą žydų jaunimui), ir mes, anaiptol jais nesužavėtos, jiems prikūrėm visokiausių istorijų, bet prisistatėm tikrais vardais. Išgalvotomis istorijomis jie patikėjo lengviau nei teisybe, kad dalijamės šiuo nuostabiu vardu 🙂

Rinkdami man vardą, tėvai daug negalvojo apie jo sanskritinę kilmę (draugai iš Indijos sakė, kad šio žodžio tarimas, tampant mano vardu, itin netaisyklingas) ir Vydūno kūrybą. Kaip man pasakojo, jie ieškojo vardo, su kuriuo nebūtų „po tris merginas ant kiekvieno kampo“, bet ir kad sutikti žmonės neperklaustų tris kartus, kas čia per vardas. Esu jų sprendimu patenkinta. Tačiau, pasirodo, esama šiokios tokios likimo ironijos su jų pasirinkimo motyvais. Skaitykite toliau

Dvi nesusijusios naujienos: Danone dalinės tiesos ir Izraelio nepriklausomybė

„Danone“ produktus boikotuoju jau taip seniai, kad, atvirai sakant, jau net pamiršau, nuo ko tai prasidėjo.  Pamenu tik tiek, kad tai susiję su darbuotojų išnaudojimu ir dalinių tiesų apie produktus skleidimu. Dabar mano boikotas gavo aiškesnį pagrindimą. Nustatyta, kad jogurtų poveikis sveikatai pagrįstas per menkai, produktų vaikams poveikis išvis nepagrįstas, ir kompanija jau pradėjo trinti savo teiginius apie produktų poveikį iš savo reklamų. Didžioji dalis europiečių, kaip rodo apklausos, ir taip nepasitiki probiotikų jogurtuose poveikiu sveikatai. Tačiau Lietuvoje, mano nuomone, daug žmonių ganėtinai noriai griebia „sveikus“ jogurtus. Skaitykite toliau

Aktualijos trumpai

Jau antrą dieną neveikia frype.lt. Kad ir kiek kodų suvesčiau, negaliu prisijungti. Ten kartais klausydavausi muzikos – savo profilius ten susikūrę keli įdomūs Lietuvos atlikėjai. Bet dabar man atrodo, kad laikas išsitrinti velniop iš to tinklo. Ypač po to, kai nuoroda „pranešti apie klaidą“ atveria gražų tuščią baltą puslapį. Tikėkimės, kad frype programuotojai tai jau sprendžia.

Pažiūrėjau savo tinklaraščio lankomumo statistiką ir sužinojau, kad jis jau vejasi Wonderland tinklalapį, tik čia lankytojai mažiau atsitiktiniai ir ištikimesni. Daugiau kaip du šimtai per mėnesį ateina tiesiogiai įvedę adresą (turbūt nemažai iš jų prenumeruoja įrašus – jei taip, labai džiaugiuosi). Daugiausiai skaitytojų į mano lietuvišką tinklaraštį užklysta ieškodami… manęs. Labai įdomu, kas juos paskatina ieškoti.