Temos Archyvai: Ekspromtas

Holokausto diena – kaip atsimename?

Nežinau, ar kas nors vyko mokyklose. Savojoje rugsėjo 23-ųjų neatsimenu. Nežinau, ar kas nors vyko kapinėse, nes nesidomėjau. Prieš porą dienų atlikau interviu (laukite rezultato) apie tai, kodėl Lietuvai nesiseka taikytis su savo atmintimi. Dėl to taikymosi, tai visko tiek daug, kad žmogus ir nupušti gali, ką jau ten valstybė… Ir aš anaiptol nepretenduoju į galinčius kažką svaraus pasakyti. Kažkada turėjau idėją pasisiūlyti vesti Holokausto dienos istorijos pamoką savo buvusioje mokykloje, bet paskui pagalvojau: ai… O juk tyla labiausiai ir susideda iš „ai“.

Netylėjo užtat portalas Bernardinai.lt – net trys komentarai: Andriaus Navicko, Zigmo Vitkaus ir Vytauto Landsbergio. Gerai, kad rašo. Bet mane visada nepatogiai pasijusti priverčia vienas daugumos rašinių apie Holokaustą aspektas. Kažkodėl tiek Lietuvos politikai, tiek publicistai, tiek šiaip visokie žmogos visada skuba pabrėžti, kad Holokaustas sunaikino intelektualiai turtingą ir kūrybingą visuomenės sluoksnį, Lietuvą praturtinančią kultūrą ir „mūsų“ piliečius. Kitaip – nė pro kur, visa tai būtina paminėti. Nors šie įvaizdžiai įtaigūs ir tikriausiai veiksmingi (atspirties taškas – (neo)nacių teiginiai, kad buvo sunaikinta „mažiau, nei rašoma“ svetimos kultūros asmenų), man jie problematiški ir verčia susigūžti.

Skaitykite toliau

Ir taip…

Gyvenimas mėgsta pokštauti. Išvykau iš Tel Avivo su visa puokšte prieštaringų emocijų. Per paskutinį mėnesį įvyko tam tikrų pokyčių, kuriuos dar turiu suvirškinti, bet su sau būdingu lengvumu vėl ėmiau ir išslydau iš vieno pasaulio į kitą. Taigi siunčiu linkėjimus iš Budapešto, kur vakar gavau vieno iš savo akademinių autoritetų komentarą savo prezentacijai, klausausi paskutinių pranešimų ir ruošiuosi švęsti jau trečią savo gimtadienį iš eilės šiame mieste. Galbūt gimtadienis yra gera proga suvesti sąskaitas ir pagalvoti apie ką tik pasibaigusį vieną mano gyvenimo etapą. Tačiau tuo pat metu nežinau, ką apibendrintai apie jį pasakyti. Kasmet panašiu metu kažkas baigiasi. Ir kasmet vis mažiau aišku, kas toliau. Nepasakyčiau, kad nėra galimybių, tačiau meluoja arba bent jau tikrovę iškraipo tie, kas sako, kad viską, ko nori, gali pasiekti, jei įdedi pastangų ir noro. Kaip ir prieš dvejus metus, galvojant, ką daryti po magistratūros, taip ir dabar mano pasirinkimus ženkliai riboja globalūs ir vietiniai pinigų srautai ir prioritetai, sekantys tuos pinigus. Aš galiu pasirinkti, kur noriu būti, ir objektyviai tarsi būti verta ten patekti, bet mano priėjimą prie to, kur noriu būti ir ką veikti, paniekina krizė, finansavimo mažinimas, tam tikri akademiniai prioritetai ir pan. Todėl mane ima liūdesys, kai sutinku žmones, kadaise mane mokiusius. Jie gana paprastai supranta pasaulį: esi protinga ir gabi, pasieksi visko, ko nori. Ne, gerbiamieji, nepasiekiau. Nesu tuo, kuo noriu būti, ir turiu itin ribotas galimybes užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. O kai tuo užsiimu, negaliu iš to gyventi. Skaitykite toliau

Aktualijos trumpai

Jau antrą dieną neveikia frype.lt. Kad ir kiek kodų suvesčiau, negaliu prisijungti. Ten kartais klausydavausi muzikos – savo profilius ten susikūrę keli įdomūs Lietuvos atlikėjai. Bet dabar man atrodo, kad laikas išsitrinti velniop iš to tinklo. Ypač po to, kai nuoroda „pranešti apie klaidą“ atveria gražų tuščią baltą puslapį. Tikėkimės, kad frype programuotojai tai jau sprendžia.

Pažiūrėjau savo tinklaraščio lankomumo statistiką ir sužinojau, kad jis jau vejasi Wonderland tinklalapį, tik čia lankytojai mažiau atsitiktiniai ir ištikimesni. Daugiau kaip du šimtai per mėnesį ateina tiesiogiai įvedę adresą (turbūt nemažai iš jų prenumeruoja įrašus – jei taip, labai džiaugiuosi). Daugiausiai skaitytojų į mano lietuvišką tinklaraštį užklysta ieškodami… manęs. Labai įdomu, kas juos paskatina ieškoti.

Nepriklausomybė

Na, kaip jau čia nepaminėsi. Trečia Kovo 11ta užsieny, ir pirmą kartą ją iš tikrųjų švenčiau. Lietuvos ambasada suorganizavo priėmimą Diasporos muziejuj (kurį vienas draugas ironiškai vadina aškenazių muziejum, nes, nors teoriškai muziejus turėtų reprezentuoti žydų istoriją už Izraelio ribų, jam nelabai rūpi, kas ten vyko Irake ar Sirijoj). Itin entuziastingas ambasadorius, karštai tikintis daugiatautės LDK naratyvu (būdu apie ją kalbėti kaip apie tokią) ir tuo, kad Lietuva-litvakai-Izraelis yra labai prasminga ir vaisinga ryšio linija, pakalbėjo paprastai ir nuoširdžiai. Dalyvavo ryšių su Lietuva parlamentinės grupės atstovas ir propagandos ministras. Lietuvos ir Izraelio himnus giedojo Limor Shapira. Skaitykite toliau

Evoliucija

Kaune aptikau seną, įdomų ir labai intymų savo dienoraštį. Labai įdomu skaityti – tarsi kito žmogaus, ir tuo pat metu neatimamai mano. Įsiminė žodis „stogačiuožystė“ ir šis sakinys:

Laukiu klampioje, ištižusioje virtualioje erdvėje, kol kas nors pašauks ir pasakys „Aš tikra/s!“

Šabas, gal paskui pridėsiu daugiau

Viskas labai paprasta. Tingus rytas, saulė. Marškinėliai, bridžai ir įsispiriamos šlepetės. Sodri arabiška kava su prieskoniais terasoje. Knyga rankoje ir pro Jens’o Lekman’o melodijas ausinuke prasimušantis besipešančių kačių klyksmas ar iš kaimynų karaoke automato sklindančios dainos. Purplelių flirtas ant elektros laidų. Kuskusas su pomidorais, sumaišytas su trintų alyvuogių pasta ir šlakeliu neaštraus tabasco. Nepriekaištingas dangus, įrėmintas šiferio stogo su apačioj pakibusiais kregždžių atitikmenų lizdais, balkonus palaikančių vamzdžių, lietvamzdžio viršaus su išsiklaipiusia Dovydo žvaigžde ir mano terasos stogo kraštelio. Taip turi būti.

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Skaitykite toliau

Laikas bėga

Draugas feisbuke užsirašė, kad senu pasijusti verčia ne trisdešimties metų jubiliejus, o faktas, kad Freddie Mercury’s mirė prieš 18 metų. Kitaip tariant, kai aš buvau pradinėje mokykloje. Puikiai prisimenu, ką tuo metu žinojau apie vieno iš savo dviejų vaikystės herojų (kitas buvo John’as Lennon’as) gyvenimo ir mirties istoriją. Tėtis buvo sakęs, kad F.M. mirė nuo AIDS, ir mano vaikiškam protui buvo paaiškinta, jog tai baisi virusinė liga, kertanti žmogaus imunitetą. Prisimenu, kai pradinėj mokykloj kažkuria tema pakomentavau apie F.M. mirtį, mokytoja pasakė, kad garsiojo dainininko gyvenimo būdas buvo neįprastas, „jis neturėjo šeimos, turėjo daugybę moterų“. Tuomet nesupratau ryšio tarp „gyvenimo būdo“ ir ligos.

Galvoju angliškam bloge parašyti apie 10-ąjį dešimtmetį Lietuvoje.

Vakaras

Ką tik kvapniai tropiškai nulijo, sėdžiu kavinėje „Jeremiah“, ką tik išgėrusi fantastiško gėrimo iš pieno ir kokoso, pavadinimu sahlab. Groja Yael Naim muziką. Turguje gavau „bonusą“ už kalbėjimą rusiškai.