Temos Archyvai: Feminizmas

Kairiųjų ir už viešąsias erdves kovojančių judėjimų metraštis

Anądien netikėtai gavau priminimą iš vienos susirašinėjimo grupės, apie kurią buvau beveik pamiršusi. Ji užsiliko iš buvusio judėjimo už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Prieš porą metų dėstytojas iš Vokietijos turėjo idėją Lietuvoje tyrinėti kairiuosius, anarchistinius ir kitokius alternatyvius judėjimus, padaryti savotišką jų žemėlapį, bet idėja nebuvo įgyvendinta. Ne kartą diskutavome, kas Lietuvoje yra „alternatyva“ ir kaip ši sąvoka keitėsi. Šiandien, mąstydama apie tai ir turėdama laiko, prisėdau padaryti savotišką laiko juostą, kurią, tikiuosi, papildys esamos ir buvusios bendražygės, oponentės ir šiaip skaitytojos (kodėl viskas moteriškąja gimine?). Skaitykite toliau

Suaktualėjimo proga – mano interviu su Feministinės iniciatyvos nare juodraštis

Partija „Feministinė iniciatyva“ iš Švedijos gavo mandatą Europos Parlamente. Dar 2005 m. važiavau ja pasidomėti. Interviu išspausdino „Atgimimas“, bet, deja, jo interneto puslapis nebeveikia. Išsaugojau tik juodraštį, todėl, truputį paredagavusi, įkeliu jį čia. Atsiprašau už vietomis nejautrų žodyną – tai tik rodo, kad per 9 metus daug išmokau…

Skaitykite toliau

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Moters grožis kaip antibiologiškumas

Neseniai socialiniame tinkle Facebook pamatyta nuotrauka priminė daug diskusijų apie vadinamąjį grožį. Jau esu rašiusi, ką reiškia būti „susitvarkiusiai“, kaip tai veikia paaugles, kaip tai susiję su saviraiška ir kt. Tačiau pamatyta nuotrauka padėjo visa tai apibendrinti: visuomenės reikalaujamas moters grožio standartas – kuo toliau nuo gyvo homo sapiens biologinio kūno su visomis jo funkcijomis (nors didžiąją šio apibendrinimo dalį skolinuosi iš filosofės Dr. Nidos Vasiliauskaitės, kuri jau seniau pastebėjo, kad grožio standartas – kuo panašiau į lėlę ir kuo nepanašiau į gyvą, funkcionuojantį veidą/kūną). Skaitykite toliau

Mano straipsnis apie vaisingumo kontrolę Japonijoje

Feministinis žurnalas „Dilgėlė“ užsakė straipsnį apie Japoniją. Šiek tiek prisiminusi pastarųjų metų aktualijas, parašiau.

Vykstant diskusijoms Lietuvoje, įdomu žinoti, kad Japonijoje abortai oficialiai draudžiami, išskyrus jei, be įprastų priežasčių, socialinės ar ekonominės aplinkybės verčia nėščiąją priimti tokį sprendimą. O į šią sąvoką telpa praktiškai bet kas. Kaip ir dažnai būna Japonijoje, paradinės durys užtrenktos, o šoninės tyliai atvertos.

Ką daryti prieš stereotipų žalą ir kas jau padaryta

Štai dar viena mini paskaita apie lyčių stereotipų, konkrečiai – seksualizacijos (mano straipsnis apie tai čia) žalą:

Jei neturite laiko, pažiūrėkite nuo dešimtos minutės apie tai, ką kiekviena žmoga gali pakeisti savo aplinkoje. O dabar pasidalysiu pavyzdžiu, kaip tai vyksta.

Skaitykite toliau

Piktoji grožio industrija neveikia be tarpininkių

Vadinamojo grožio industrijos poveikis mergaitėms – tema, dėl kurios gali sutarti feministės ir konservatorės. Nepasitikėjimo savimi dėl išvaizdos sukeltos ligos nužudo daugiau žmogų nei teroristinės grupuotės ir vis dažniau tai pripažįstama kaip visuomenės sveikatos klausimas, o ne individualus pasirinkimas ar estetikos reikalas. Esu dalyvavusi daugybėje feministinių diskusijų šia tema, taip pat truputį apie tai rašiau. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau mąstau apie tai, kas dingsta tarp eilučių.

Skaitykite toliau

Seksistinius kuilius patraukė gyvūnėlių teisės: savaime suprantama ar keista?

Visą praėjusią savaitę praleidau su draugėmis veganėmis. Ne kartą diskutavome apie mitybą, eksperimentavome virtuvėje. Jau kurį laiką mokausi iš veganių, kaip keisti mitybą, tikiu ir matau, kad puikiai galima gyventi be įprastų produktų, ypač kai dėl sveikatos turėjau atsisakyti to, ką labiausiai mėgstu. Gerbiu veganes ir mokausi iš jų: manau, kad jos teisios, valgyti mėsą yra įprotis ir konformizmas, o šiuolaikinės technologijos ir žinios leidžia be jos apsieiti. Kaip ir daug kur gyvenime, mėsos atžvilgiu vadovaujuosi moto „70 proc. tobulai“. Tik va, turiu taisyklę: kaskart, kai išgirstu apie PETA, vienos populiariausių gyvūnų teisių lobistinių organizacijų, kampanijas, privalau suvalgyti burgerį PETA’os garbei. Kodėl? Pažiūrėkite per google ir negeneruokite šio apgailėtino tvarinio puslapiui paspaudimų. Suprantu, kad mano mini akcija naivi. Gyvūnai nekalti, kad juos ginti pasišovė seksistinių kuilių šutvė, o ir PETA’i tokiu būdu jokio nuostolio padaryti negaliu. Kurį laiką buvau ją ir pamiršusi, bet šiandien, skaitydama Ugnės blogą (Ugnė yra ir tinklaraščio Ką valgo veganai bendraautorė), pamačiau, kad ji atnaujino ir seną įrašą, kuriame yra nuoroda į naujausią PETA kampaniją. Santrauka: paaiškėjus, kad populiarus kontraceptikas neveikia daugiau nei tam tikra riba sveriančių moterų, lobistinė organizacija ėmė spangti, kad moterys, kurioms neveikia preparatas, turėtų pereiti prie veganiškos dietos ir taip numesti svorio. Tai man priminė veganizmo propaguotojo iš Izraelio pasisakymą, kad žmogų teisės jam nerūpės tol, kol žmogų mėsgaliai nekiūtos tarp svogūnų griežinėlių. Taigi ir nusprendžiau, kad šiam klausimui reikia skirti šiek tiek savo negausaus laiko.

Skaitykite toliau

Saviraiška ir pupytės komplektas

Viename iš internetinių feminizmo forumų kilo diskusija apie protingas ir nemažai pasiekusias žmogas, kurios rengiasi stereotipiškai pupytiškai: aptemptais, rausvais, blizgančiais drabužiais, avi vien aukštakulniais, tepasi storą makiažo sluoksnį ir… piktinasi, kad į jas žiūrima kaip į „tuštutes“, o ne tai, kas jos yra profesinėje veikloje. Kilo diskusija, ką gi tos žmogos daro – ar atlieka lyties stereotipo primestą ritualą, ar visgi išreiškia save, ir taip jau supuola, kad iš joms prieinamų repertuarų pasirenka būtent tokį, pupytiškąjį. Nors iš pažiūros atrodo, kad tai tik dar viena bereikšmė diskusija apie drapanas, kai aplink pilna svarbesnių problemų (smurtas, diskriminacija, siūlomi įstatymų projektai ir pan.), manau, šioji yra svarbi, nes ji padeda apibrėžti ir visuomenei paaiškinti feminizmo santykį su „turėk visa tai“ (have it all) ideologija. Skaitykite toliau