Temos Archyvai: Įvaizdžiai

Truputį apie madą

Tai štai, baigėsi vienas užimtas laikotarpis, galima vėl truputį grybą pjauti prieš kimbant į naujus darbus. Delfyje žiūrėjau Afrikos mados kolekciją. Ne taip svarbu, ką manote apie drapanas. Atkreipkite dėmesį į manekenes. Šypsosi!!! Jokio „lomkių“ kamuojamos narkomanės žvilgsnio, kaip įprasta Europoje. Iš karto gražiau.

Dar kai ką planavau parašyt, bet dabar jau bėgu.

Megaburžujai išrinko megažiūralus

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik „Įsikūnijimą“ (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad „kilnūs laukiniai“ visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką „Precious“ istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Pop dainų dekodavimas

Sąmokslo teorija apie Rihanna dainą „Umbrella“. Norit tikėkit, norit ne, kai kurie paaiškinimai skamba pritemptai, bet su išvadomis visiškai sutinku – per klipus į mūsų pasąmonę farširuojami visokie simboliai, kurių mes šiaip gal nevartotume. Pirmą kartą taip atidžiai pažiūrėjau klipą, kai kurių kadrų trumpas sumirgėjimas tikrai primena dvidešimt penktą kadrą…

Tiesa, man asmeniškai Jay-Z eilutės pasirodė akivaizdžiai apie krizę, tuo tarpu jų susiejimas su šėtonu – naivokas ir abejotinas. Reikia pripažinti, kad pop kultūra išnaudoja kiekvieną archetipinę (t.y. iš pasakų, istorijų ir t.t. iki skausmo pažįstamą) temą (išvarymą iš rojaus, raganas ir užkerėjimą, angelus, stebuklus, prisikėlimą…), todėl apsėdimas galėtų būti viena iš jų, nes tai jaudina, suteikia paslaptingumo. Apsėdimas kaip beprotiško įsimylėjimo metafora taip pat yra klišė, o šiuo atveju eilutės apie krizę leidžia ir tokią interpretaciją: sielos pardavimas velniui simbolizuoja parsidavimą stambiajam kapitalui, kurį pop kūrėjai kritikuoja maždaug tokiam lygmenyje kaip „Avataras“ kritikuoja JAV imperializmą.

Raudonkepuraitės politkorektiška versija / PC version of the Little Red Riding Hood

Pastebėjau, kad viena feisbukdraugė prisijungė prie grupės „Campaign against political correctness“. Pažiūrėjau, apie ką ten žmonės diskutuoja, ir radau visai smagų anekdotą. Jūs jau žinote, ką manau apie anti-politkorektiškumą, bet anekdotas neblogas 🙂

One facebook-friend of mine joined a group called ‘Campaign against political correctness’ (see link). I was curious to check what people discuss there, and I found a rather funny anecdote. You might already know my opinion about anti-PC, yet I find the anecdote not bad at all 🙂 Here it is in full, no idea whose copyright…

There once was a young person named Little Red Riding Hood who lived on the edge of a large forest full of endangered owls and rare plants that would probably provide a cure for cancer if only someone took the time to study them.

She lived with a nurture giver whom she sometimes referred to as “mother”, although she didn’t mean to imply by this term that she would have thought less of the person if a close biological link did not in fact exist. Nor did she intend to denigrate the equal value of nontraditional households, although she was sorry if this was the impression conveyed.

One day her mother asked her to take a basket of organically grown fruit and mineral water to her grandmother’s house.

“But mother, won’t this be stealing work from the unionized people who have struggled for years to earn the right to carry all packages between various people in the woods?”

Red Riding Hood’s mother assured her that she had called the union boss and gotten a special compassionate mission exemption form.

“But mother, aren’t you oppressing me by ordering me to do this?”

Red Riding Hood’s mother pointed out that it was impossible for women to oppress each other, since all women were equally oppressed until all women were free.

“But mother, then shouldn’t you have my brother carry the basket, since he’s an oppressor, and should learn what it’s like to be oppressed?”

And Red Riding Hood’s mother explained that her brother was attending a special rally for animal rights of community.

“But won’t I be oppressing Grandma, by implying that she’s sick and hence unable to independently further her own selfhood?”

But Red Riding Hood’s mother explained that her grandmother wasn’t actually sick or incapacitated or mentally handicapped in any way, although that was not to imply that any of these conditions were inferior to what some people called “health”.

Thus Red Riding Hood felt that she could get behind the idea of delivering the basket to her grandmother, and so she set off.

Many people believed that the forest was a foreboding and dangerous place, but Red Riding Hood knew that this was an irrational fear based on cultural paradigms instilled by a patriarchal society that regarded the natural world as an exploitable resource, and hence believed that natural predators were in fact intolerable competitors.

Other people avoided the woods for fear of thieves and deviants, but Red Riding Hood felt that in a truly classless society all marginalized peoples would be able to “come out” of the woods and be accepted as valid lifestyle role models.

On her way to Grandma’s house, Red Riding Hood passed a woodchopper, and wandered off the path, in order to examine some flowers.

She was startled to find herself standing before a Wolf, who asked her what was in her basket.

Red Riding Hood’s teacher had warned her never to talk to strangers, but she was confident in taking control of her own budding sexuality, and chose to dialogue with the Wolf.

She replied, “I am taking my Grandmother some healthful snacks in a gesture of solidarity.”

The Wolf said, “You know, my dear, it isn’t safe for a little girl to walk through these woods alone.”

Red Riding Hood said, “I find your sexist remark offensive in the extreme, but I will ignore it because of your traditional status as an outcast from society, the stress of which has caused you to develop an alternative and yet entirely valid worldview. Now, if you’ll excuse me, I would prefer to be on my way.”

Red Riding Hood returned to the main path, and proceeded towards her Grandmother’s house.

But because his status outside society had freed him from slavish adherence to linear, Western-style thought, the Wolf knew of a quicker route to Grandma’s house.

He burst into the house and ate Grandma, a course of action affirmative of his nature as a predator.

Then, unhampered by rigid, traditionalist gender role notions, he put on Grandma’s nightclothes, crawled under the bedclothes, and awaited developments.

Red Riding Hood entered the cottage and said, “Grandma, I have brought you some cruelty free snacks to salute you in your role of wise and nurturing matriarch.”

The Wolf said softly “Come closer, child, so that I might see you.”

Red Riding Hood said, “Goodness! Grandma, what big eyes you have!”

“You forget that I am optically challenged.”

The Wolf could not take any more of these specist slurs, and, in a reaction appropriate for his accustomed milieu, he leaped out of bed, grabbed Little Red Riding Hood, and opened his jaws so wide that she could see her poor Grandmother cowering in his belly.

“Aren’t you forgetting something?” Red Riding Hood bravely shouted. “You must request my permission before proceeding to a new level of intimacy!”

The Wolf was so startled by this statement that he loosened his grasp on her.

At the same time, the woodchopper burst into the cottage, brandishing an axe.

“Hands off!” cried the woodchopper.

“And what do you think you’re doing?” cried Little Red Riding Hood. “If I let you help me now, I would be expressing a lack of confidence in my own abilities, which would lead to poor self esteem and lower achievement scores on college entrance exams.”

“Last chance, sister! Get your hands off that endangered species! This is an FBI sting!” screamed the woodchopper, and when Little Red Riding Hood nonetheless made a sudden motion, he sliced off her head.

“Thank goodness you got here in time,” said the Wolf. “The brat and her grandmother lured me in here. I thought I was a goner.”

“No, I think I’m the real victim, here,” said the woodchopper. “I’ve been dealing with my anger ever since I saw her picking those protected flowers earlier. And now I’m going to have such a trauma. Do you have any aspirin?”

“Sure,” said the Wolf.

“Thanks.”

“I feel your pain,” said the Wolf, and he patted the woodchopper on his firm, well padded back, gave a little belch, and said “Do you have any Maalox?”

Antisemitizmas vaikams? Po šimts kalakutų!

Nežinau, kodėl tokios temos vis viena per kitą lipa pas mane, bet kol kas nenoriu nustoti apie tai rašyti. Vakar su vienu draugu izraeliečiu plepėjome apie Disney’aus filmukus, jų santykį su II pas. karu ir jo ideologijomis. Draugas pamėtėjo tokį teiginį, kuriuo, atrodo, niekada neabejojo. Jis pasakė, kad Gargamelis iš Smurfų filmuko neabejotinai buvo žydas. Hmmm, pagalvojau, improvizuotas neva hebrajiškas vardas su pabaiga -el jau yra vienas akmuo į šito filmuko daržą. Tai, žinoma, nesutrukdė šį filmuką sėkmingai rodyti Izraelyje. Skaitykite toliau

Šeštadienis, amerikietiški filmai ir Europa

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Baltijos kelias; TV stereotipai

Šiandien minimos Baltijos kelio metinės. Ta proga per feisbuką keliauja šis gražus video su nepamirštama trikalbe daina. Minima ši diena kaip ir visos šventės – iškilmingos kalbos, laidos per LTV, diskusijos, ar būtų galima pakartoti šiandien… O dar lyja.

Kai kurie mano kairieji draugai sako, kad jiems sunku tapatintis su to laikotarpio idealais, nes buvo itin pabrėžiamas jiems visiškai svetimas tautiškumas ir flirtuojama su religija. Antisovietiniai susibūrimai telkėsi bažnyčiose, juose buvo naudojama idealizuoto, grubiai apibendrinto lietuviškumo (latviškumo, estiškumo) idėja.

Išties, žmogui, matančiam, kaip ir kokiomis progomis šiandien metamos tautiškumo ir religijos kortos, darosi neskanu, o jų maišymas mane ir daugelį priverčia susigūžti ir susiraukti – manau, šitie dalykai turi būti atskiri, nes daugeliu atvejų ir šiaip vienas kitam prieštarauja. Tačiau anuo laikmečiu tai buvo patogiausios visuomenės mobilizacijos platformos, alternatyviausios, „underground’iškiausios“, antisovietiškiausios idėjos. Imperijoms suirti teisinis pagrindas atsirado tada, kai buvo paskelbtas garsusis teiginys, kad koncentruotai tam tikroje teritorijoje gyvenančios tautos turi teisę į valstybę, ir net Leninas šį teiginį pripažino. Žmonės ir jų grupės visada naudojasi jiems prieinamais kanalais, siekdami savo emancipacijos ir autonomijos. Tais laikais buvo prieinamas kaip tik toks. Sovietinės respublikos, šiaip ar taip, buvo taipogi struktūruojamos etniniu pagrindu, maišant su „skaldyk ir valdyk“ principais.

Būtent akivaizdus vertybinis prieštaravimas anuometinei valstybinio kapitalizmo oligarchinei imperijai galėjo sukurti tokį efektą, kokio reikėjo. Kas su tuo atsitiko po to, kitas klausimas. Idėjos kartais būna tikrai inertiškos. Vis dėlto dabar, kai nuo nieko nebereikia vaduotis, labai norėčiau visai Lietuvai palinkėti, kad, susidurdama su šiandieninėmis problemomis, naujai pati sau paaiškintų Baltijos kelio solidarumo, alternatyvumo ir taikaus pasipriešinimo idealus ir būtent Dainuojančią Revoliuciją, o ne tą gėdingą vienuolio nugalabijimą, laikytų savo valstybinės tapatybės pagrindu.

Visai kita tema.

Kartą CEU bibliotekoje, laukdama kažkokio renginio ar susitikimo, skaičiau knygą „Images that injure“. Ieškojau ko nors apie kinų ir Kinijos vaizdavimą žiniasklaidoje, bet nebuvo, todėl perskaičiau teorinę dalį, skyrių apie arabus, Ramiojo vandenyno gyventojus ir apie žydus. Apie pastaruosius, viską, kas buvo parašyta, galėjau labai vizualiai įsivaizduoti iš Holivudo filmų, todėl nusipiešiau ant popieriaus skiautės užrašams ir iki šiol atsimenu. O vakar, plepėdama su tėvais ir junginėdama kanalus, užtikau tokią komediją, kurioje beveik visi tie stereotipai ir buvo. Buvo susivėlęs savo vietos pasaulyje nerandantis menininkas, bėgiojantis paskui nežydę blondinę, jo ultra-rūpestinga mama, trenkta išplėstinė šeimynėlė… Įnoringos sesers personažas buvo neišplėtotas, bet, manau, priešingu atveju būtų atitikęs tą „princess“ tipažą.

Kaskart, kai pamatau kažką tokio, bandau įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei panašus stereotipų kratinys užgimtų Rytų Europoje. Juk iš karto pasaulio spauda įžvelgtų tęstinumą su naciais ir kuo tik nori. Nesuprantu, kodėl Holivudas turi imunitetą nuo absoliučiai visko?

Vėpsonės ir vėpsotojai

Trečiadienį per japonų kalbos pamoką skaitėm tekstą apie tai, kad japonai dažnai traukiniuose apsimeta, kad miega, kad netyčia nesutiktų pakeleivio žvilgsnio. Mat sutikę jie nežino, ką daryti. Tada diskutavom apie tai, kaip kieno šalyse su žiūrėjimo į žmones, ir net kinai pasakojo, kad atviriau pas juos.

O vakar, kai sėdėjau traukiny namo, priešais mane sėdėjo kokių 38 metų diedas, ir pagavau jo žvilgsnį. Jis tada nežymiai nusišypsojo. Aš nereagavau, pasikuičiau po rankinę, japonišku papročiu užsimerkiau ir snūduriavau. Buvo apie pusė pirmos. Kai traukiniui trūktelėjus atsimerkiau, diedas į mane tebežiūrėjo. Apsižvalgiau aplinkui, o akimis grįžtant į pradinę padėtį žvilgsnis vėl užkliuvo už diedo, ir jis vis dar tebevėpsojo. Jo žvilgsnis buvo švelnus ir gaižiai globėjiškas. Dariau visokius ne į temą dalykus: pasitikrinau mobiliaką, įsilašinau vaistų į akis, etc. Diedas tebežiūrėjo. Buvau nemiegojusi ir pavargusi. „Nu, tai ką norėtum su manim daryti, jei turėtum visišką laisvę, diede, a?“ – pagalvojau. Nors nujaučiu, kad nieko bloga jis nenorėjo, man tas žvilgsnis buvo tam tikras objektifikavimo pavyzdys. Ypač po to teksto skaitymo. Galiu beveik garantuoti, kad diedas nebūtų išdrįsęs taip atvirai vėpsoti traukinyje, jeigu būčiau japonė. Kai sėdžiu traukinyje, nesu viena iš asmenų, kurioms galioja japoniškos mandagumo taisyklės. Esu „objektas-baltas kūnas“. Baltas kūnas yra vienintelis dalykas, ką diedas žino apie mane. Jis nežino, kiek ilgai esu Japonijoje, ar kalbu japoniškai, galbūt esu ištekėjusi už japono ir auginu tris vien japoniškai šnekančius vaikus. Bet jis mano, kad viso to jam nereikia žinoti, užtenka, kad esu baltas moteriškas kūnas traukiny, kuriam negalioja japoniškos mandagumo taisyklės.