Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo.

Rūmuose, kuriuos pirmą kartą aplankiau šią savaitę, buvo didelė renesansinė virtuvė. Naudojant cilindrą, vadinamą sorbetiere, ir druską, buvo galima net vasarą išsukti gardžių ledų. Ant podėlio lentynos akį traukį puikių amatininkų sukurti puodeliai kavai ir šokoladui ruošti. Miegamojo ir svetainės sienas puošė meistriškai nutapytos religinės scenos. Visi kasdienio naudojimo daiktai buvo įmantriai išskaptuoti iš medžio ar akmens. Menėje susirinkę svečiai klausydavosi muzikos. Tačiau rūmams prisireikė priestato, nes tiek svečius, tiek rūmų šeimininką labai erzindavo iš rūsių sklindančios aimanos.

Šie rūmai priklausė Maltos inkvizitoriui, o jų rūsiuose kaimynių ar net įbaugintų šeimos narių įskųstos kankinosi bendruomenės narės. Kad sėstum ant trikampio su svarmenimis ant kulkšnių, arba pakibtum ant virvės, surištos ties riešais, pakakdavo iš vergo įsigyti „sėkmę nešantį“ amuletą – burtai ir magija buvo draudžiami, o štai iš kunigėlių indulgencijas pirkti – tiesiog būtina. Aristokratija, kuri inicijavo ir prižiūrėjo šią Katalikų bažnyčios gėdą, buvo tikrai labai rafinuota ir didžiavosi puikiu skoniu. Holokaustas nuo inkvizicijos, žinoma, skiriasi savo pramonine forma, bet istorija aiškiai rodo: inkvizitoriai ir jų personalas tikrai labai rūpinosi, kaip bendravo, kaip kalbėjo ir ką norėjo išreikšti. Tradicines vertybes tikriausiai.

Žinoma, mano pasirinkimas į dr. Čičelio kuriamą pasak(ojim)ą atsakyti galvojant apie istoriją ir jos faktus yra tai, kas angliškai būtų vadinama benefit of the doubt. Aš pagarbiai įsivaizduoju, kad diskursas yra apie tikrovę. Bet tekstas pernelyg akivaizdžiai rodo, kad tikslas čia – ne palyginti skirtingas epochas ar atsekti kultūrines įtakas, o kitinti. Antropologijos studijose kitinimą apibrėždavome maždaug kaip išrankų detalių (tarp jų – faktų ir pasakojimų) sudėliojimą taip, kad kažkuri visuomenės grupė pasirodytų ne šiaip skirtinga nuo tokiu būdu konstruojamų ‘mūsų’, o iš esmės priešinga. Savo magistro darbe nagrinėjau, kaip kitinantys pasakojimai apie Kiniją padėjo europiečiams apibrėžti, kas yra Vakarai, nes nebuvo labai aišku. Tačiau kai sukuri Kito iš didžiosios K karikatūrą, lengviau rasti kažką bendra su ta, kas šalia. Be kitinimo daug sunkiau palaikyti bendruomeniškumą, kaip ironiškai atvaizduoja šis komiksas. Nes apsižvalgius aplink, gali paaiškėti, kad skirtumai grupių viduje yra ne mažesni nei tarp grupių.

Štai kad ir toks pavyzdys: tujinimasis, anot dr. Čičelio, esą atėjo iš sovietinės armijos. Tujinimasis simbolizuoja suplokštėjusius socialinius santykius, kai iš tiesų rusiškos kultūros įtaka sovietiniais laikais kaip tik įvedė papildomą hierarchijos lygmenį – kreipinį vardu ir tėvavardžiu. Situacijose, kur būtų reikėję apsispręsti, kaip kreiptis, ir nutarus, kad pavardė su įvardžiu „jūs“ – per daug formalu, asmenį geriau pažinus, buvo galima pratęsti pilkąją formalumo zoną ir nepereiti prie vardo ir „tu“ derinio. Autoriui svarbiau kažką neigiamo pasakyti apie sovietinius laikus nei atrasti, kieno įtaka formavo dabartinę jam nepriimtiną kultūrą. Pasigilinęs jis galbūt atrastų, kad atsisveikinimas su aristokratiškomis vertybėmis lietuvių kultūroje prasidėjo nuo atsiribojimo nuo bendro paveldo su Lenkija, o ne nuo bolševikų.

Tačiau uoliausia šluota ir tautinį atgimimą, ir sovietmetį išgyvenusioms pagarbių kreipinių formoms – šiandieninio veržlaus-verslaus kapitalizmo bendravimo standartas. Ne sovietinis karininkas, o kapitalistinis vadybininkas tapšnoja visoms per petį ir kreipiasi vardu, iš anksto taip nesusitarus. „Tai kaip, Daiva, ar užsakysim, Daiva, šią paslaugą, Daiva?“ – klausia telefonu nereikalingų paslaugų reklamuotojos iš veržlių korporacijų. Reklamos rėkia: „Dar neturi šio [šlamšto]? Eik, pirk, imk dabar!“ Galiu paliudyti, kad Vakaruose irgi taip.

Kapitalizmas tujina. Tai erzinanti, bet ne pagrindinė jo bėda. Tačiau kaip jau čia praleisi progą viską, ką norisi pakritikuoti, suvesti į sovietmetį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.