Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

„Oh man, šitas filmas, like, best ever,“ kniaukia hipsteris troleibuse priešai sėdžiančiai merginai, kuri atsako su panašiai tiek angliškų intarpų, bet gerokai mažiau entuziazmo. Daugelyje pasaulio šalių pabrėžtinas savo anglų kalbos įgūdžių demonstravimas yra svarbus viduriniosios klasės ritualas. Taip, kaip paukščiai išskleidžia plunksnas, kaip raguočiai atstato ragus, kaip klumpakojo šokėjos dėlioja menamas klumpes, viduriniosios klasės atstovės mėgsta savo kalbos maniera rodytis, kaip puikiai moka anglų kalbą ir kaip dažnai ja galvoja. Toks reiškinys pastebimas ir Maltoje, kuri buvo britų kolonija, ir Rytų Europoje, kur kalbėti angliškai reiškia būti naujo veržlaus pasaulio dalimi. Mano viršininkai viename iš buvusių darbų, priklausantys vadinamajai X kartai, dažniausiai tiesiog į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kuriems trūksta tikslių atitikmenų lietuvių kalboje. O štai jaunesnės už mane miestietės angliškus žodžius vartoja ne sąvokoms įvardyti, o sujungti, emocijoms išreikšti. Papildomas reiškinys, kurį šiandien norėčiau aptarti, yra vertalai – lietuvių kalboje visiškai netinkamos konstrukcijos, pritaikytos iš anglų kalbos ir skambančios gana juokingai.

Angliškų žodžių ar konstrukcijų įterpimas turi mažai bendra su kalbos mokėjimu. Dažnai tos, kieno lietuvių kalba suanglinta, daro daug įvairių klaidų kalbėdamos angliškai. Kaip įvardijo viena draugė, jų gimtoji kalba yra pidžinas. Kalbų maišymas rodo tik tiek, kad kalbėtoja atsisako pastangos versti tarp kalbų. Dr. Aurytė Čekuolytė vienoje savo viešų paskaitų yra sakiusi, kad šiuolaikiniame kalbos moksle įvairios kalbos („tautinės kalbos“ ir žargonai) yra ištekliai ar įrankiai. Kalbėtoja tarsi iš įrankių dėžutės renkasi žodžius ir pasitelkia tuo metu naudingiausius išteklius. Jeigu tam tikrai situacijai labai tinka rusiškas keiksmažodis, vokiškas terminas ar angliška konstrukcija, kalbėtoja juos pasirinks, nes visi žodžiai ir žodynai yra po ranka. Savo disertacijoje ši šauni kalbotyrininkė tyrinėjo Vilniaus paauglių žargoną, bet palietė ir kalbinių išteklių, pasitelkiamų iš rusų, anglų ir kitų kalbų vartojimą tiek bendravimui palengvinti, tiek tapatybei konstruoti.

Kalba kaip apsikeitimas signalais turi siuntėją ir gavėją. Kalbėtoja signalą siunčia ne sau, ji visada turi galvoje, su kuo kalba. Todėl kalbėtoja, iš įvairių žodžių konstruodama savo ištarmę, labai aiškiai turi galvoje, su kuo kalba. Labai abejoju, kad, nuvažiavusi pas močiutę, ji čirškėtų: „Tai va, kai paskambinai, I was like, awesome, ir iškart atvažiavau.“ Ji taip kalbės su drauge, žinodama, kad draugė supranta ir pati taip kalba. Taigi be tiesioginio signalo „noriu pasakyti, kad apsidžiaugiau ir iškart atvažiavau“ ji nori išsiųsti kitą, ne mažiau svarbų – „aš žinau, kad tu atpažįsti mano išteklius, mes kalbame bendra kalba, mes turime labai daug bendro, mes abi esame naujo veržlaus pasaulio gyventojos. Esu labai atsipalaidavusi, kai kalbu su tavimi, nes man nereikia versti tarp kalbų, kurias moku, ir galiu pasitelkti tą išteklių, kuris po ranka (arba ant seilės).“ Turiu draugę, su kuria mokame keturias bendras kalbas, ir nors aš nemėgstu maišyti kalbų, gera žinoti, kad prireikus galima pasitelkti žodinius išteklius iš bet kurios iš jų (taip pat pasirinkti tokią kalbą, kurios niekas aplinkui nesuprastų). Man nė viena iš šių kalbų nėra gimtoji, jai – dvi.

Kaip minėjau, man labai patinka žodžių kaip išteklių teorija ir jos aiškinamoji geba. Tačiau paskutiniu metu pastebiu reiškinį, kad užuot pakeitusios lietuvišką žodį ar frazę anglišku, kai kurios nupina hibridą ir įsivaizduoja, kad jis lietuviškas. Kai išgirstu šiuos hibridus, kaip klausytoja neretai pametu signalo reikšmę ir pirmiausia fiksuoju, įsidėmiu nerangųjį vertimą:

Žurnalizmas. Mane visada prajuokina, kai išgirstu šį žodį. Lietuvių kalboje priesaga -izmas dažniausiai vartojama įvardyti kai kurioms religijoms, ideologijoms ir… sutrikimams, būsenoms, kurios skiriasi nuo normos (daltonizmas). Journalism lietuviškai yra žurnalistika. Jeigu pamiršote šį žodį, man neramu, nes tai reiškia, kad seniai lietuviškai kalbėjotės apie žurnalistiką, o mus, besistengiančias žūtbūt išsilaikyti joje, laikote arba kulto pasekėjomis, arba turinčioms kažkokį sutrikimą. Ruslanas Iržikevičius neseniai vertalą „žurnalizmas“ nutarė išpopuliarinti už šnekamosios kalbos ribų, o 15min neprieštaravo. Kodėl, Ruslanai?

Turėti + daiktavardis. Labai liūdna, kad visa plati veiksmažodžių įvairovė pamirštama ir naikinama, pakeičiant ją šia tingia konstrukcija. Ne gerai praleisti laiką, o turėti gerą laiką. Ne koncertuoti, o turėti koncertą. Ne dalyvauti pasitarime, o turėti pasitarimą. Ne planuoti, o turėti susitikimą X valandą. Anglų kalboje panaši konstrukcija kai kuriais atvejais tiesiog yra frazės dalis, o kitais reiškia, kad tam tikra veikla yra darbotvarkėje, kad teks ją atlikti. Lietuvių kalboje žodis turėti neturi tokios plačios reikšmės, be to, lietuvės dažnai šią konstrukciją vartoja tiesiog tam, kad nesivargintų su veiksmažodžiu. Tiek anglų, tiek lietuvių kalbose veiksmažodinės konstrukcijos yra dinamiškesnės, kūrybiškesnės, geras stilius yra visada rinktis jas, kai įmanoma. Taigi pripratusios viską „turėti“, nuskurdinsite ir savo anglų kalbą.

Kontaktuoti + galininkas. Labai mėgstu kalbas ir džiūgauju galėdama patirti naujus ir kitokius pasaulio matymo būdus, kuriuos jos atskleidžia. Man patinka, kad lietuvių kalboje „susisiekti su kuo“ daro prielaidą, kad veiksmas abipusis ir reikalauja objekto dalyvavimo. Todėl jei jau tikrai labai norisi vartoti tingųjį vertinį „kontaktuoti“, norėtųsi, kad ši miela prielaida išliktų. Deja, galbūt ji nebeadekvati nenutrūkstamo pasiekiamumo visuomenėje. Mes esam tik kontaktai, įrašai adresų knygelėje, ir mažai kas nori mūsų siekti, juolab su mumis abipusiai siektis. Mus nori kontaktuoti – panašiai kaip atakuoti, skalpuoti, niveliuoti, o prireikus – užblokuoti.

[Papildymas] Visa tai gali nuskambėti labai… patetiškai! Tai reiškia, su patosu, jausmingai. Ne, „patetiška/s“ nėra pathetic vertimas. Tačiau dažnai tai, kas apgailėtina, iš tiesų teigiama su patosu. [papildymo pabaiga]

Advokacija – deja, tai į tarptautinius tinklus įsitraukusių NVO labai mėgstamas žodis, kuris jau ėmė ir įsprūdo į norminę vartoseną. Anglų kalboje žodžiai advocate (veiksmažodis ir daiktavardis) ir advocacy darniai susiję, o lietuvių kalboje dabar bendrašakniai žodžiai „advokatas“ ir „advokacija“ įneš daug sumaišties. Prisiminkime, kai visai neseniai norminėje kalboje buvo primygtinai patartina vengti „vystymosi“ (išskyrus kai kalbama apie vystyklus) ir jį keisti „plėtra“. Tačiau tada atėjo European Year for Development ir tapo tiesiog per sunku po ranka neturėti veiksmažodžio tai plėtrai. Negalime greitai ir tingiai versti, kad šalys ir visuomenės „plečiasi“, nes jos lieka panašaus dydžio, o kaskart laužyti galvą – nepatogu jauname veržliame pasaulyje. Dabar viskas vystosi, ne tik vystyklai. Tai, kad neturime tikslaus atitikmens darbui (pažeidžiamų visuomenės grupių atstovavimui, informavimui ir lobizmui), kurį vykdo tam tikro tipo NVO, galbūt yra savaime iškalbinga. Advocate vadiname šalininkėmis, propaguotojomis, gynėjomis – pagal kontekstą kažkaip išsisukdavome ir su jų veiklos lietuvišku įvardijimu. Termino trūkumas priversdavo kaskart pasigilinti ir nustatyti, ar aptariama NVO arba judėjimas labiau propaguoja, ar gina, ar užsiima lobizmu (šiaip labai mėgstu žargonybę „lobinti“). Tačiau laimėjo patogumas – būtinai maga vienu žodžiu išversti tam tikrą veiklos paketą, kurio tikimasi iš NVO. Galiu garantuoti, kad plačiosios visuomenės narėms, nesidominčioms NVO, „advokacija“ yra pats neaiškiausiais iš visų terminų. Betgi žiū – tuo geriau, galima ieškoti finansavimo projektui „visuomenės švietimas apie tai, ką reiškia advokacija“.

Būna ir kitaip, vertalas ateina į lietuvių kalbą siauresne nei angliško bendrašaknio žodžio prasme. Pavyzdys galėtų būti edukacija. Ne, šis žodis plinta ne dėl to, kad „švietimas“ nebetiktų kalbėti apie, hm, švietimą. Edukacija lietuviškai vadinamas tam tikro tipo neformalus švietimas ir lavinimas (pavyzdys). Tiesiog iš tingumo galvoti ir sakyti „lavinimas“ – gal dėl to, kad „švietimas“ ir „lavinimas“ verčia daugiau svarstyti apie proceso naudą ir rezultatus?

Rolė. VLKK požiūriu, šis žodis išvis neteiktinas, bet VLKK daug ką laiko neteiktinais žodžiais. Man kartais nesinori sakyti ar rašyti „vaidina vaidmenį“ ir labai knieti griebtis tos „rolės“. Tačiau šis žodis, atkeliaujantis iš menų srities, stumia iš vartosenos daug tikslesnius žodžius kaip „svarba“, „reikšmė“ ar „paskirtis“.

[Papildymas] Vaida Tretjakova atsiuntė dar linksmesnį tingaus vertalo pavyzdį: tyrimo fokusas. Ir kaip po to skųstis, kad į mokslą rimtai nežiūrima?

Viską daryti. Čia panašu į „turėjimą“. Leiskite papasakoti apie savo gyvenimą: pasidariau magistrą Budapešte, tada grįžau į Vilnių ir dariau visokius projektus, padariau stažuotę Liuksemburge, o paskui apsigalvojau ir grįžau į – ne, ne žurnalizzzmą, kaip ir ne į klizmą ir ne į kataklizmą. Dabar darau interviu, darau analizes, darau reportažus, o kai darau pauzę tarp viso to, turiu tinklaraštį. Toks įprotis viską daryti ateina ne iš bendrinės, o iš erasmusinės anglų kalbos, kai reikia kiek įmanoma suprantamiau išreikšti mintį tarp kultūrų. Mano hebrajų kalbos mokytoja skundėsi, kad mokinės, tingėdamos asmenuoti, naudojasi hebrajų kalbos lankstumu (labai lengva iš veiksmažodžio pasidaryti daiktavardį) ir visada pasigamina daiktavardį, nes moka asmenuoti tik žodį „daryti“. Kažkas tokio vyksta su lietuvių kalba. Anglų kalboje taip nuskurdinti veiksmažodžių lobyno irgi netinkama, bet priimtiniau dėl to, kad anglų kalboje labai svarbi vieta tenka pagalbiniams veiksmažodžiams, kurių nėra lietuvių kalboje. Todėl „turėti“ ir „daryti“ skamba normaliau. Japonų kalboje taip pat labai daug dalykų „daromi“ (spontaniškas pavyzdys – „dalyvauti“, 参加する), bet ten taip pat jie skamba organiškiau ir netrikdo.

Tomo Marcinkevičiaus atsiųstas papildymas: O dar vienas įdomus nerangumas, irgi ateinantis iš analitinių kalbų viršenybės, yra aukštesniojo būdvardžio laipsnio nykimas: nebe „dėkingesnė“, o „labiau dėkinga“, nebe „juokingesnė“, o „labiau juokinga“, ekstremaliais atvejais net ne „juodesnė“, o „labiau juoda“.

Tomas priminė ir dar vieną keistenybę, kurią pražiūrėjau, – „aštuoniasdešimtieji“ vietoje „9 dešimtmetis“.

Nesu kažkokio mitinio kalbos grynumo šalininkė ir manau, kad kalbos visada tarpusavy mainėsi, todėl turi turėti galimybę toliau keistis ir plėtotis (arba vystytis, kaip norite). Tačiau laikausi požiūrio, kad kiekviena kalba, kurią mokomės, reikia kalbėti kiek įmanoma gerai.

4 komentarai apie “Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

  1. Zilvinas

    Labai reikia patarimo/minčių kaip iš anglų kalbos versti commons. Tai bendrai kuriami ir naudojami ištekliai. Bet kaip pasakyti vienu žodžiu?

    Ačiū

  2. Petras

    Dėl daryti ir turėti. Kalbos natūraliai iš sintetinių virsta analitinėmis. Tai vienakryptis kelias, iš jo negrįžtama. Tai, kad lietuvių kalboje tokie svarbūs veiksmažodžiai, tik parodo mūsų kalbos archajiškumą. Ateitis priklauso formoms turėti+susitikimą ir daryti+koncertą, o ne susitikti ar koncertuoti.

    Dėl žurnalizmo. Jei -izmas žymi susirgimus, nesveikas būsenas, tai žurnalizmas yra ne kas kita kaip ligota (prasta, nekokybiška) žurnalistika.

    O šiaip pritariu sentimentams dėl kalbos kokybės. Turtinga raiška tiesiogiai rodo kalbančiojo išsilavinimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.