Kaip naudotis socialiniais tinklais – mano patarimai

Nežinau, kaip jūs, bet aš per daugiau kaip dešimtmetį naudojimosi įvairiais socialiniais tinklais iš pagrindų pakeičiau savo elgesį juose. Prie to prisideda ne tik technologijų naujienos, bet ir psichologiniai ir socialiniai savo gyvenimo transliavimo aspektai. Socialiniai tinklai yra puiki terpė sklisti klaidingoms naujienoms – ne tik apie politinius įvykius, bet ir apie asmeninio gyvenimo faktus.

Socialiniais tinklais pradėjau naudotis anksčiau, nei Lietuvoje išplito mums dabar pažįstami tinklalapiai. Prieš tai buvo one.lt, draugas,lt, diskusijos.lt, o užsienyje – Friendster, Myspace ir pan. Ilgainiui labai skirtingas funkcijas (viešo prisistatymo, susirašinėjimo, diskusijų tinklaraščio rašymo) susiurbė Facebook, o po to nauji tinklai suskubo pasiūlyti nišinius bendravimo būdus, nes daugeliui vartotojų visaapimanti FB skvarba ėmė atrodyti baugoka. Todėl Instagram keičiamės tik nuotraukomis, Medium rašomi tik straipsniai, me.com ir panašiuose kuriamas tik darbinis profilis ir panašiai.

Kadangi Facebook vis dar yra viskas viename, labai sunku pasirinkti strategiją, kaip naudoti šią interneto infrastruktūrą (vadinti ją paslauga jau nebėra tikslu). Nesu iš tų, kas šiame tinkle praleidžia daug laiko, bet dažnai naudojuosi pirkimo-pardavimo grupėmis, registruojuosi į renginius, ieškau pašnekovių savo straipsniams ir su jomis susirašinėju, jei toks jų pasirinkimas, reklamuoju savo atliktus darbus. Manau, kad ir tiek funkcijų yra šiek tiek per daug, nes šio tinklo struktūra ir vidutinių vartotojų dėmesio sutelkimo įgūdžiai leidžia atsirasti visokiems nesusipratimams. Taigi, pasimokydama iš praeities nesusipratimų, suformulavau tokias taisykles, kuriomis vadovaujuosi socialiniuose tinkluose:

1. Pamirškite ironiją ir sarkazmą. Rašant lengviau įžeisti, be to, net jei nėra tiesioginio adresato, jus gali suprasti tiesiogiai. Tada klaidingos žinios apie jus apeis ratą ir sugrįš iš ten, kur nesitikėsite. Juokingiausių kuriozų kyla keliant įrašus su subtilia potekste, kuri reikalauja stabtelėti ir susimąstyti. Tokios privilegijos dažniausiai iš savo skaitytojų nesulauksite, ir daugumos spontaniškos asociacijos dažnai neatitiks lūkesčių. Kartą, kai buvo neaiškus mano darbo sutarties statusas su TSPMI, juokais parašiau FB, kad esu in a relationship with VU TSPMI and it’s complicated. Po kelerių metų išgirdau kelias interpretacijas: kad susižadėjau, kad šalyje, kur po to gyvenau, esu vadinamoji meilės migrantė. Vis tik aukso medalį gauna aiškinimas, kad mano buvęs partneris Vengrijoje įsitraukė į kraštutinės dešinės judėjimą. Išgirdusi pastarąją versiją, bandžiau atsekti giją, kaip kažkam galėjo taip pasirodyti. Aš niekada neskelbiu jokios informacijos apie savo romantinius santykius socialiniuose tinkluose, o ir toks dramatiškas pažiūrų posūkis būtų, švelniai tariant, įdomus. Pasirodo, šios versijos autoriui TSPMI logotipas pasirodė panašus į kažkokios kraštutinės dešinės partijos Graikijoje emblemą. Kaip mano ironiškas įrašas apie darbą ir Graikija galėjo pagimdyti versiją, kad viešai afišuoju santykius su kažkuo iš Vengrijos, ir tas kažkas buvo ar tapo kraštutinis dešinysis? Na, smegenų jungtys yra įdomios ir visų skirtingos. Niekada negalite numatyti, kur nuves skaitytojų neuronų jungtys, todėl geriau apsidrausti, rašyti tiesmukai ir aiškiai. Tikslumas svarbu ir karjerai – kadangi kurį laiką kaip darbovietę buvau nurodžiusi tinklalapį, kuriam savanoriavau, daugeliui aktualių kontaktų neatėjo į galvą, kad ieškau darbo.

2. Rašykite įsivaizduodamos, kad skaitys pikčiausia jūsų priešė. Norėtųsi, kad visos gerbtų kitų vartotojų privatumą ir neviešintų įrašų, skirtų tik kontaktams. Deja, net ir ribotai asmenų grupei skirtus įrašus galima „nufotografuoti“ ir paviešinti. Todėl informaciją apie save reikia kruopščiai atrinkti, įsivaizduojant savo auditorija būsimą darbdavę ir bendraklasę, kuri mokykloje mėgdavo tyčiotis. Žinoma, tada kyla pagunda savo gyvenimo paveikslą nusaldinti, bet esmė ne tame. Manau, puiku, kai socialiniuose tinkluose kalbama apie įveiktą psichikos ligą ar sunkų laikotarpį, bet svarbu prieš rašant užsitikrinti, kad net pati nuodingiausia įmanoma reakcija nebegali jūsų sužeisti.

3. Atkreipkite dėmesį į ženkliukus virš įrašų, kuriuos maga pakomentuoti. Sykį tiriamosios žurnalistikos mokymuose lektorius aiškino, kaip šnipinėti vyresniosios kartos politikes. Jūsų premjeras tikriausiai nededa asmenukių į FB, sakė lektorius, bet dažniausiai jo rango politikas turi keletą jaunų entuziastingų pasekėjų, kurios mėgsta girtis pažintimi su premjeru. Per paiešką suradęs nuotraukas, kuriose „užtaginta“ tuometinio premjero asmeninė paskyra, lektorius išsirinko vienos mano pažįstamos, priklausančios tuometinei valdančiajai partijai, paskyrą ir ėmė ją narstyti. Keistas jausmas. Nuo to laiko visada pasižiūriu, ar įrašas, kurį noriu pakomentuoti, viešas, ir jei taip, komentaruose rašau tik tai, ką noriu kuo plačiau išviešinti, – dažniausiai nuorodas į savo straipsnius. Taip pat kaupiu įvairių vietinių garsenybių kompromituojančių komentarų po viešais įrašais kolekciją ir prireikus ją panaudoju. Jeigu kažkas norėtų kažką panašaus kaupti apie mane, maloniai prašom, nes kometaruose po viešais kitų asmenų įrašais rasite tik tai, ką noriu kuo plačiau paviešinti.

4. Paskirstykite, kaip naudosite įvairius tinklus. Deja, tai greičiausiai nesutaps su tuo, kaip tinklus naudoja jūsų kontaktai. Todėl jei FB naudojate savo asmeniniam profesiniam prekės ženklui kurti, vis tiek greičiausiai atsiras, kas norės „pataginti“ nuotrauką iš vakarėlio. Būtinai peržiūrėkite nustatymus ir pasirinkite, ką gali matyti įvairios vartotojų grupės. Tiesa, tai visiškai neapsaugos nuo nuotraukų pasklidimo, nes jas vis tiek galima surasti per paieškos funkciją. Manau, geriausias būdas yra atvirai bendrauti ir kalbėtis, ypač su draugėmis. Pasakykite, kad nuolatinis fotografavimas vakarėliuose ar per atostogas jums kelia stresą ir trukdo atsipalaiduoti. Tuo pačiu tai bus naudingas draugystės testas. Kelioms draugėms parašiau, kad man nepatinka jų įkeltos nuotraukos, ir jas išėmė. Taip pat viena draugė kelia sau labai griežtus išvaizdos reikalavimus, kurių prasmės nesuprantu. Nepaisydama savo nuomonės, nekeliu nuotraukų, kurios jai nepatinka, net jei pati manau, kad jose ji atrodo puikiai. Kokia prasmė kelti stresą artimai draugei?

5. Nedarykite prielaidų pagal save apie jūsų įrašų sukeliamas emocijas. Skaitau daug straipsnių apie tai, kokį nerimą ir nepilnavertiškumo jausmą kai kurioms vartotojoms kelia jų kontaktų nusaldintas gyvenimo vaizdinys. Nesitikėkite, kad, jei labai džiaugiatės kelione, vakarėliu ar tinkančiu drabužiu, visos atitinkamai su jumis pasidžiaugs ir pasigėrės. Juk daugumos savo kontaktų greičiausiai nė nepažįstate. Neįsivaizduojate, kiek internaučių pasakoja, kaip jas erzina vaikų, gyvūnų ar pėdų paplūdimyje nuotraukos, bet iš mandagumo jos nieko nesako. Dar blogiau yra vadinamieji humblebrag, kuriuos gal reikėtų vadinti kukliagyra ar panašiai („su dideliu nusižeminimu ir nustebimu priėmiau netikėtai gautą darbo pasiūlymą [kurio jūs irgi siekiate ir niekaip negaunate]“). Geriau naudokite grupių funkciją arba kitus socialinius tinklus pasigirti rinktinei asmenų grupei. Pasidarykite Whatsapp grupę su draugėmis, prisijunkite prie bendriems pomėgiams skirtų FB grupių.

6. Pasiruoškite, kad socialinių tinklų srautas iškraipo laiko suvokimą. Dar laiškų epochoje kildavo filosofinių svarstymų: kas yra ‘dabar’ – kai skaitau ar kai rašau? Kai socialiniai tinklai iš kompiuterių persikėlė į mobiliuosius įrenginius, atsirado įsivaizdavimas, kad viskas keliama tuoj pat, vos radus/ nufotografavus/ pagalvojus. Besikeičiantys algoritmai dar labiau sujaukė srauto įrašų tvarkos ir chronologijos sąsajas. Facebook algoritmas dažnai pakartoja daug reakcijų sulaukusius įrašus. Reikia kelių paspaudimų, kad srautą išrikiuotumėte chronologiškai. Kartą be reikalo sugėdinau pažįstamą autorių, kai kažkas įkėlė jo seną straipsnį, kuriame neatsispindėjo svarbi informacija apie vieną politikos pokytį (autorius parašė taip, tarsi jo dar nebūtų įvykę, ir mano ‘dabar-skaitant’ laiku jau buvo aišku, kad viskas pasikeitė, bet jo ‘dabar-rašant’ laiku viskas buvo labai nauja). Tiesiog pažiūrėjau į socialinių tinklų įrašo, o ne straipsnio datą. Man grįžus iš Pietų Korėjos, mano bendrakeleivės toliau keliavo, o grįžusios po mėnesio pradėjo tvarkyti ir viešinti mūsų bendras nuotraukas. Kaip vėliau sužinojau, mano draugės Vilniuje vengė kviesti mane susitikti, nes manė, kad aš vis dar Korėjoje. Aš nenaudoju funkcijos „travelling to…“, kai „užsitaginama“ oro uostuose, todėl, jei paskutinė mano kontaktų skaitomame sraute sušmėžavusi nuotrauka buvo iš kitos šalies, skaitytojos manys, kad aš ten tebesėdžiu, kol nenurodyta kitaip. Kai dirbau ofisinį darbą Vilniuje, nepasakodavau apie jį kasdien, nuotraukos iš atostogų ir komandiruočių traukdavo pažįstamų dėmesį. „Tu vis keliauji ir keliauji, ar dar kada būni Lietuvoje?“ – jos klausdavo.

Jei būčiau influencerė, sakyčiau, puiku, to ir siekiu. Bet mano tikslas – ne įvaizdžio kūrimas, o tinklaveika. Jei nenorite nesusipratimų, siūlau įsiklausyti į reakcijas, o geriausia – paklausti patikimos draugės, kaip jūsų veikla ten atrodo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.