Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Su Justinu Dementavičiumi susipažinau įstojusi į TSPMI. Kadangi pats išraklinėjo kambarioko gyvenimą minėtoje esė, manau, Justinas nesupyks, kad atskleisiu kelias šios pažinties detales. Pagal mano, tuomet pirmakursės, įspūdį ir tai, kas surašyta esė, Justinas buvo tikrų tikriausias anti-Tomas. Visada smalsus, aktyvus ir gerai besimokantis, jis buvo mėgstamas dėstytojų ir bendramokslių. Pridėkite prislopintą „labanaktuko“ balsą bei malonią, bet nenusaldintą išvaizdą ir nė kiek nesistebėsite Justiną supančiu susižavėjusių pirmakursių būreliu. Jo lengvai konservatyvios pažiūros ir „be pykčio“ nuostata užtikrino, kad jam būtų nesunku bendrauti su įvairiomis akademinės bendruomenės grupelėmis ir būti tarp jų populiariam, nes Justino esybėje tiesiog niekas nebuvo problematiška, niekas nedirgino ir nekėlė didelių klausimų. Manau, jam nereikėjo stengtis tokiam būti, tiesiog iš prigimties taip išeidavo.

Fiksuoju šias detales paskatinta Justino esė, bandydama įsivaizduoti, kaip šie du skirtingi jaunuoliai dalijosi kambariu. Bandau įsivaizduoti – nors čia, žinoma, tik spekuliuoju – kiek S.Tomo pyktis (jeigu tai tikrai yra jį priekin vedanti emocija) yra skirtas jį formavusios aplinkos justinams dementavičiams – tiems, kurie tiesiog taip neproblemiškai, žaviai ir be pykčio čiuožė per intelektinį, socialinį ir profesinį gyvenimą. Spėju, nuoskauda turėjo būti netiesioginė, nes tokių kambariokų labai sunku nemėgti, net ir kai jie atstovauja viskam, kas, sprendžiant iš Justino esė, tokiam kaip S.Tomas yra nepasiekiama. Galbūt išties pasipiktinimas abstraktėja ir tvenkiasi, kai toks kolega vis švelniai be pykčio šaiposi ir nemato tame problemos, nes juk čia irooonija, o mes intelektualai. Prisimenu, Justinas mėgdavo ironizuoti apie jam tuo metu juokais priskirtas išgalvotas tapatybes, saugiai žinodamas (bent jau taip man atrodė), kad viskas nubėga kaip vanduo nuo žąsies, nes tos tapatybės išgalvotos, o jų lipdymas suteikia jam papildomą paslaptingumo aurą. Tuo tarpu, remiantis jo pastebėjimais apie S.Tomą, pastarajam priskirtų tapatybių – moksliuko provincijoje ir Vilniaus krašto atstovo madingame sostinės akademiniame ratelyje – nebūtų pavykę nusikratyti net labai stengiantis.

Justinas, žvelgdamas atgal, bando šiuos procesus analizuoti ir apibendrinti, ir tai įmanoma  žvelgiant atgal, turint daug informacijos. Tačiau kaip jis elgtųsi, jei atpažintų kažką panašaus bręstant jo aplinkoje šiandien? Ar jaustų pareigą bendrauti, skirti savo laiko naujam stanislovui tomui, kuris kitaip liks atstumtas ir piktas? Ar reikėjo mums anuometinėje Naujojoje kairėje pasikviesti jį pokalbiui, nors iš viešos komunikacijos buvo akivaizdu, kad daugumai mūsų būtų nemalonu su juo bendrauti? Ar esame skolingos savo laiko, kad nesubrandintume provokatoriaus? Savo draugystę? Pasimatymą, kai piktas vienišius, kaip esė parašyta, bando susirasti merginą? Manau, kad nesame, ir Justinas greičiausiai irgi taip neteigia. Tai ką tuomet galima padaryti kitaip?

Manau, visų pirma Justinas galėjo geriau akcentuoti kvietimą peržiūrėti savo „be pykčio“ kredencialus ir pastebėti savo elgesyje smulkias mikroagresijas ir statomas sienas. Laikas pripažinti banalų kasdienių veiksmų blogį. Išrinkus Trump’ą ir panašius veikėjus, vėl grįžtama prie kvietimų visuomenėje peržengti politines ir idėjines takoskyras. Pasidėk telefoną, išeik į gatvę ir pakalbink rasistą kaimyną! Kyla pagunda pagrindine takoskyra padaryti veikimą „be pykčio“ ir „su pykčiu“. Prieš daug metų rašydama apie piktą aktyvizmą, prisiminiau katiną Leopoldą, besišypsantį šaunuolį, kviečiantį gyventi draugiškai. Šiuo atveju du buvę kambariokai, pikto aktyvizmo (net nebeaišku, už ką) šalininkas Stanislovas Tomas ir leopoldiško pasikalbėjimo šalininkas Justinas Dementavičius puikiai įkūnija šią takoskyrą. Taigi kaip priimti jo atsiprašymą pabaigoje – kaip to leopoldiškumo tąsą („aš labai geras – ištiesiu ranką, gyvenkime draugiškai“) ar kaip jo (savi)kritiką?

Esė neradau konkretaus įvardymo, kur Justinas su kompanija pasielgė netinkamai ir už ką konkrečiai atsiprašo, nes problemos šaknų iškėlimas į Šalčininkus tarsi atperka miglotai pripažįstamą universiteto laikų kaltę. Taip pat trūksta ir tęsinio po atsiprašymo – kokias pamokas išmoko. Bet tebus tokia pradžia ir toks kvietimas atpažinti mikroagresijas savo elgesyje, bandant suprasti, kaip bejėgiškumas ir nuovargis, nuolat su jomis susiduriant, kursto piktą aktyvizmą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.