Mūsų asmeniniai pasirinkimai ir aplinka

Pernai ir pirmaisiais šių metų mėnesiais užderėjo įdomių straipsnių apie gyvenimo būdo ir klimato kaitos sąsajas, kuriuos prisiminti papildomą paskatą suteikė Žemės diena. Viena vertus, pažiro gąsdinančios naujienos su konkrečiais pavyzdžiais ir įrodymais, kad Žemės ekosistema byra, o galingiausi politikai atsisako įsipareigoti bent kažką sukontroliuoti. Antra vertus, vis dažniau po kaulelį išnarstomas individualaus įnašo mitas, vis dažniau šaipomasi iš tų klišių, su kuriomis augome. Užsuk vandenį, kai valaisi dantis. Išjunk šviesas. Koks skirtumas, jei pramonė milžiniškais kiekiais liurlina vandenį įvairioms medžiagoms pagaminti, veža jas per pusę pasaulio, sulipdo ir vėl gabena, kad gautus produktus, įvyniotus į kelis plastiko sluoksnius, suvartotume? Europos Parlamentas ruošiasi uždrausti tam tikrus vienkartinio plastiko gaminius, o Lietuvoje pamiškes labai sėkmingai išvaliusi butelių surinkimo sistema įkvepia optimizmo. Tuo pat metu vieni šaltiniai žada, kad pagelbėsime mūsų ekosistemai, jei atsisakysime jautienos, o kiti primena, kad visą mėsėdiškumą nusveria kelionės lėktuvu. Tad kaip pasirinkti individualius gyvenimo būdo pokyčius, kad jie būtų prasmingi?

Keisti savo gyvenimo būdą į palankesnį Žemės ekosistemai nereiškia naiviai tikėti, kad smulkiais pokyčiais gelbėjame pasaulį. Rūpintis aplinka nereiškia nuolat graudintis dėl išmestomis pakuotėmis pasismaugusių vėžlių ir plastiko rutuliukais per nesusipratimą savo vaikus nunuodijančių albatrosų. Tiesiog sėdėti apsidergus yra šlykštu visomis prasmėmis, ir man turėtų pritarti bet kas, kas poilsiavo prie vandens telkinio Lietuvoje iki įvedant butelių surinkimą. Trinti plastiko gabaliukus į odą ir šliurpti juos su vandeniu irgi mažai ką vilioja. Taigi tvenkiasi supratimas, kad visur viską bet kaip mėtyti nebegalime. The Guardian podcast’e išgirdau mintį, kad plastikas dabar visoms ant liežuvio galo tik po to, kai mokslas atskleidė jo skvarbą į mūsų geriamą vandenį, odą ir t.t. Vis dėlto įvairios skaičiuoklės ir grafikai rodo, kad reikšmingą įnašą individualiai galima padaryti tik drastiškesniais sprendimais – neturėti vaikų, neturėti automobilio ir nekeliauti lėktuvu.

Kai viename mokslo festivalyje pasinaudojau vietinių mokslininkių sukurta anglies pėdsako skaičiuokle, turėjau progą įsitikinti, kad mano dažnas skraidymas nubraukia visą rūšiavimą, minimalistinį gyvenimą, taisymą, pirkimą iš antrų rankų ir retą mėsos vartojimą. Dar daugiau, išleista daug ir įdomių straipsnių apie tai, kaip visa individualios atsakomybės už nusipirktų produktų pakuotes ideologija yra korporacijų triukas, siekiant nusikratyti atsakomybės už savo daromą žalą. Korporacijoms pavyko: taip išeina, kad dabar mes turėtume siurbčioti kokteilius iš jų skonį gadinančių patižusių popierinių šiaudelių, tursenti per kvartalą iki konteinerių, šliaužioti karštyje su dvilitriniu vandens nešuliu ir deleguoti savo išvargusiems neuronams užduotį nuolat planuoti, kaip čia nepakenkti mūsų užterštai aplinkai. Tuo tarpu korporacijos mėgaujasi augančiais pelnais ir drebia neapdairiai pagamintas pakuotes į miškus, jūras ir uždarytas kasyklas.

Kad ir kiek mes rūšiuotume ar pakartotinai panaudotume jų pakuočių, niekada nebus taip, kad pakuotėmis rūpinsis visa visuomenė, be to, kiekvienam sudėtingam produktui pagaminti naudojama daugybė tarpinių pakuočių. Tarkime, vaistai ne tik yra velnias žino kokio plastiko pakuotėje su lipdukais ir folija, bet ir prisideda prie to, kad jų sudedamosioms dalims išgauti, suvežti į vieną vietą, apdoroti, tada kitokios formos vėl gabenti ir apdirbti, o tada supakuoti ir pristatyti į pardavimo vietas dalyvauja daugybė kartono ir plastiko mišinio arba vien plastiko dėžių, maišų ir kitokių pakuočių. Net uoliausiu Sizifo darbu su galutinėmis kokio nors Coldflu (išgalvotas pavadinimas, nusikopijuotas iš Emilijos Trumpaitės blogo) pakuotėmis reikšmingai nesumažinsime to šiukšlių kiekio, kuris patenka į ekosistemą, jį gaminant.

Kita vertus, mūsų vartojimas yra nuolatinis, kasdienis balsavimas mūsų pinigais, o pinigai yra vienintelė kalba, kurią verslas supranta. Na, taip pat ir reputacija. Geriausia yra spausti per stambius pirkėjus – valstybines įstaigas, universitetus, renginių organizatorius. Neįsivaizduojama, kodėl viešasis sektorius turėtų priimti visokias aplinkosaugos strategijas, bet tuo pat metu leisti tiekėjams dalyti plastikinius stalo įrankius, tada sumaišyti juos su riebalais, servetėlėmis bei atliekomis ir viską išmesti į sąvartyną. Kai vienkartinio plastiko negalės būti nė viename valstybės ar ES lėšomis finansuojamame renginyje, verslas prisitaikys, ir mikliai. Kai kažkur studijuojame, dėstome, dalyvaujame konferencijose ar renginiuose, kai gauname vertinimo anketą ar komentuojame socialiniuose tinkluose, visada yra galimybė iškelti šį klausimą. Perdirbti plastikui, net ir puikiai išrūšiuotam, sunaudojama daugiau vandens nei galime sutaupyti, kai valomės dantis ar maudomės po dušu, taigi prioritetai turėtų būti atitinkami.

Šioje Balio kavinėje šiaudeliai bambukiniai. Pliusas kavinei už tai, kad atsisakė plastiko. Minusas man, kad taip toli skridau

Lankantis Briuselyje, neretai tenka pietauti ar kavą gerti tinkle exki, kur būna skanių ir sveikų dalykų, bet visada kraupstu, kad reikia primokėti už jų valgymą vietoje (nors, kai paklausiau tinklo Instagrame, man atsakė, kad pakuotės – iš tvarių medžiagų). Londone taip pat daug tokių vietų, kur sutaupysi, jeigu išsineši maistą plastiko kalne, suvalgysi kur nors ant suoliuko ir vienkartinį plastiką išmesi kartu su perteklinėmis servetėlėmis ir žuvies formos padažo indeliais. Tokią praktiką reikėtų uždrausti – priešingai, jei būtų mano valia, liepčiau pakuotės kainą automatiškai, bet atskirai įmušti į čekį, kaip dabar daroma su plastikiniais buteliais. Jeigu kas labai nori pakuoti ir neštis, gali tai daryti, bet tegu susimoka. Kavinės neturėtų ‘optimizuoti’ savo verslo visų mūsų aplinkos sąskaita.

Tačiau net ir smulkiais vartojimo pasirinkimais balsuojame už alternatyvų išlikimą, už smulkių prekybininkų pasirinkimą, kokių užsakyti produktų, už tam tikras tendencijas. Štai ką siūlyčiau daryti:

1. Mesti tą madą nešiotis kavą. Kodėl reikėtų ją sriūbčioti einant arba nešti kažkur kitur, nei ji gaminama? Jeigu nėra laiko išgerti puodelį kavos susikaupus ir mėgaujantis, gal geriau palaukti? Paprastai kavinės, kurios ruošia skanią kavą, būna malonios pasėdėti ar pastovėti. Espresso ar kitokią juodą kavą išgerti užtrunka nedaug laiko, o latės ir panašūs dalykai yra desertas, o ne gėrimas. „Konmariuokite“ savo kavos ritualą (jei girdėjote apie minimalizmo mokytoją Marie Kondo): jeigu beveik nepastebite, kaip į skrandį susiverčiate puodelį pieno su sirupu, metate cukraus iššūkį savo kasai ir susiverčiate visas tas kalorijas, ar tikrai verta tai daryti?

2. Mažiau skraidžioti į arti esančias vietoves – trumpų skrydžių didesnė tarša kiekvienam nuskristam kilometrui ir keleiviui. Mažinti skrydžių galima reikalauti savo darbovietėje ar projekte. Jeigu norite trimituoti apie socialinę atsakomybę, pailginkite mano komandiruotę ir leiskite važiuoti traukiniu. Kitaip socialinės atsakomybės lozungai negalioja.

3. Vengti užsisakinėti maisto – nebent dėl negalios ar kitokių specialiųjų poreikių negalite jo pasigaminti ar nueiti ten, kur jis gaminamas. Jeigu kreiptume daugiau dėmesio į viešojo maitinimo vietas savo kaimynystėje, galbūt išsakytume savo pageidavimus ir padėtume joms pasitobulinti, turėtume patogesnį ir malonesnį tokių įstaigų tinklą. Kai maistas suvyniojamas į daugybę plastiko sluoksnių ir su plastikiniais įrankiais jums individualiai vežamas motoriniu transportu, nebegalite sakyti, kad darote, ką galite dėl aplinkosaugos. Balsavimas savo pinigais už tai, kad viešojo maitinimo įstaigos išvežiotų daugiau maisto plastikiniuose induose, siunčia joms signalus, kad tokią paslaugą reikėtų tik plėsti. Gal pastebėjote, kad miniu tas sritis, kuriose korporacijos gana jautrios vartotojų nuomonei ir naudoja „stambiuosius duomenis“ savo veiklai planuoti. Mane savotiškai nustebino susirašinėjimo su exki sparta per IG, kur dar pora lankytojų uždavė klausimus apie pakuotes.

4. Nepirkti beverčių suvenyrų ir dovanų. Kalėdų, Valentino dienos ir kitų švenčių sezonu stebime, kaip lentynos prisipildo niekalų, kuriuos pagal priimtą ritualą reikia vynioti į neperdirbamą popierių, aprišti plastikiniu raiščiu ir nugabenus atgal gauti kažką panašaus.

5. Savo pinigais balsuoti už tas, kas veikia kitaip. Korporacijai pasikeisti gali užtrukti laiko, bet jei jūs ir jūsų draugė reguliariai kažką perkate, tai gali persverti startuolio dilemą, užsiraukti ar dar ne, jei sekasi ne taip gerai, kaip norėtųsi. Ten, kur gyvenu, buvo toks restoranėlis, kur ruošė viską iš šviežių produktų ir tvariu būdu, bet atitinkamai buvo nepigus. Jis užsilenkė, bet atsirado tos pačios firmos kioskelis. Visada ten perku riešutų sviestą, o suvalgiusi nunešu stiklainius ir juos priima atgal. Tiesiogiai atiduoti pakuotę gamintojui, kad išplautų ir panaudotų tokiam pačiam gaminiui, daug geriau nei perleisti ją per neaiškią perdirbimo sistemą, kur stiklainis dužtų konteineryje, tada motoriniu transportu jį kažkur vežtų, lydytų ir lietų į naują stiklainį, dangtelio kraštą apsuktų plastiku ir vežtų į parduotuves. Labai tikiuosi, kad kioskelis neužsilenks, ir labiau norėčiau, kad atsirastų antras toks kioskelis, kad jie pradėtų konkuruoti, o tiekėjams tai signalizuotų, kad rinka auga ir galima kažkokia masto ekonomija, tiekiant jau dviems kioskeliams.

Kada nors vėliau parašysiu apie tai, kaip asmeniniai pasirinkimai aplinkos tausojimo srityje susiję su kitomis visuomenės problemomis. Sekite tinklaraštį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.