Rašymas ir darbo vertė

Neseniai dviem skirtingais formatais išėjo mano pasisakymai apie žurnalistiką ir darbo vertę. Vienas jų – labai įdomus pokalbis su Karoliu Vyšniausku iš Nanook (įrašas čia). Buvo smagu sužinoti, kad jis skaito šį tinklaraštį ir, pats būdamas laisvai samdomas žurnalistas, turi daug įdomių klausimų, kylančių iš realistiško įsivaizdavimo apie šį pasirinkimą.

Antra mano minčių apie freelance’inimą porcija – Maltos kairiųjų portale Isles of the Left. Čia aptariu, kaip socialinis kapitalas tampa valiuta, kuria atsiskaitoma rašytojoms, bet, nors žinių ekonomikoje įvairios Pierre Bourdieu apibūdintos kapitalo formos įvairiais būdais mainomos, nefinansinio kapitalo likvidumas iškart sumenksta, kai paliekame žinių ekonomikos ribas. Kartais barteris yra palankus, siekiant įsigyti tam tikrų dalykų: aš jums darbo, jūs man – garbės. Tačiau problema iškyla tada, kai nei darbo, nei garbės nebegali išsimainyti į būstą, duoną (ar jos alternatyvą be gliuteno), danties plombą ar užlieto buto remontą.

Kaip anksčiau rašiau, nereikia naiviai tikėtis, kad tereikia atrasti savo aistrą, o tada viskas savaime susiklostys. Darbo esmė yra problemų sprendimas ir vertės kūrimas kitiems. Jeigu kažkas man moka už tai, kad aš mėgaujuosi gyvenimu, tai yra tik malonus sutapimas. Žinoma, tai nereiškia, kad, jei kapitalistės nenori mokėti už kažkieno darbą, tai tas darbas nevertingas. Fizioterapeutės darbas yra svarbesnis visuomenei ir individui nei SEO paslaugos, bet kvalifikuotos fizioterapeutės praranda darbus arba uždirba grašius, o teikiant SEO paslaugas galima visai neblogai prasigyventi, nes kapitalas sutinka už tai mokėti. Vis dėlto abiem atvejais šios specialistės daro tai, ko reikia kitoms, o ne sau, ir būtent tai yra mainų objektas.

Aistra ir pašaukimas gali paaiškinti, kodėl darbuotoja taip greitai ir taip gerai išmoko darbo arba kodėl susitaiko su nemaloniomis darbo sąlygomis. Tačiau šie dalykai nieko nepasako apie tai, kas skiria hobį ir darbą. Iš to kyla dvi svarbios problemos. Pirma yra tai, ką aptariau komentare IotL portalui, – kai labai daug ‘produkto’ gaminama hobio būdu, vartotojoms kyla pagunda naudoti tą produktą, neduodant nieko mainais arba mokėti riboto likvidumo ‘valiuta’ (patiktukais). Antra, produkto, kuris teikia kūrėjai džiaugsmą ar prasmę, vertė rinkoje nustatoma neskaidriais būdais, dažniausiai pagal vieną kurpalį, kaip aptarėme su Karoliu. Vakaruose už žurnalistinį straipsnį nusistovėjo tam tikras užmokestis, kuris visiškai nepriklauso nuo to, kiek dirbta valandų, kokiomis sąlygomis, darbo dienomis ar savaitgaliais, saugioje ar pavojingoje aplinkoje, gyvenant pigioje ar brangioje šalyje. Man moka tiek pat, ar gyvenčiau Lietuvoje, ar Tailande, ar Vokietijoje. Vokietijoje tokio atlyginimo už vieną straipsnį užtektų tik ligonių kasų įmokai. Lietuvoje galima išsinuomoti butą Kaune. Tailande galima visą mėnesį valgyti.

Kaip tai spręsti, kol kas nežinau. Laukiu išmaniųjų kontraktų, kurie konvertuos ‘patiktukus’ į pinigus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.