Žiniasklaida, agregatoriai ir autorinės teisės

LinkedIn skaičiau tokį komentarą, kuriame į kuriamą teisės aktą dėl interneto agregatorių pareigos mokėti autoriams už turinį bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių. Siūlau tokias prielaidas diskusijai:

  1. Dabartinė didžiųjų agregatorių, ypač Google ir Facebook, veikla daro didelę žalą žiniasklaidai ir politinei sistemai. Šios sistemos susiurbia ‘turinį‘, suranguoja pagal tai, kiek jo kūrėjos sumokėjo už agregatorių paslaugas, o tada pritaiko vartotojoms. Algoritmai, kaip buvo įrodyta, leidžia manipuliuoti emocijomis, iškraipyti konkurenciją. Dėl reklamos lankstumo ir individualizavimo galimybių į šią reklamos rinką perėjo tiek verslas, tiek politikės – taip vietinė žiniasklaida netenka stambių pajamų šaltinių.
  2. Verslo modelis, kai žiniasklaida didelę dalį savo pajamų gauna iš reklamos ir tik mažą dalį ar jokios – iš prenumeratų, nėra puikus. Jo būtų galima atsisakyti ir pakeisti kitokiu, bet bandymai sugrąžinti prenumeratą dažniausiai riboti ir ne itin sėkmingi, o ko nors kito kol kas neišrasta.
  3. Google ir Facebook tapo ne paslauga, o įvairių informacijos srautų, taip pat ir naujienų, infrastruktūra.

Google ir Facebook sukūrė de facto oligopolinę rinką, į kurią labai sunku patekti naujiems verslams. Šiuos prekės ženklus valdančių įmonių veiklą reikėtų reglamentuoti iš antimonopolinės pusės labiau nei iš autorių teisių. Tačiau verčiant agregatorius diegti brangią ir sudėtingą patikros technologiją tikėtina užkirsti kelią naujiems, sąžiningesniems agregatoriams įeiti į rinką ir taip tik sustiprinti monopoliją. Taip pat galima rasti daug kritikos poveikiui, kurį svarstomas teisės aktas padarys visokiai saviveiklai internete – memams, „koveriams“ ir pan.

Įstatymas privalo galioti visoms, taigi negalima išleisti teisės aktų specialiai Google ir Facebook galiai pažaboti. Kaip reglamentuoti oligopolinių įmonių veiklą taip, kad nenukentėtų „smulkmė“? Vienintelis būdas, kurį matau, – nuostatas dėl atsilyginimo už turinį įkelti į antimonopolijos, o ne autorinių teisių teisės aktus. Reikalavimai taikyti patikrą „įsijungtų“ tada, kai įmonė: (a) užima tam tikrą rinkos dalį, (b) valdo kelis informacijos infrastruktūros segmentus (pvz. Google atveju – operacinė sistema (Android), programėlės, nemokama paieškos variklio paslauga ir mokama paieškos rezultatų pagerinimo paslauga).

Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu VRK teiktų ir rinkiminės kampanijos paslaugas – šiaip jau nešališkai prižiūrėtų rinkimų eigą, bet susimokėjus dar ir pareklamuotų tam tikrą kandidatę. Juk nesąmonė būtų. Agregatoriai taip elgiasi. Kai taip daro su kavinėmis ar burgerinėmis, atrodo nekalta, bet per paskutinių metų skandalus įsitikinome, kad politinės partijos agregatoriams yra tik dar viena verslo rūšis. Taip pat įsivaizduokime, kad nuvedate vaiką į mokyklą, o ten klasės auklėtoja ima agituoti už tam tikrą kandidatę. Tai draudžiama. Tad kodėl leidžiama, kad tai darytų bendravimo su bendramokslėmis, dėvėtų puodų pardavimo ir keitimosi kačių nuotraukomis paslaugos teikėjos?

Mano verdiktas: Facebook ir Google reikia pažaboti, bet antimonopolinėmis priemonėmis. O kai sulauksime išmaniųjų kontraktų, tada bus galima įdiegti ir atsilyginimo už turinį modelį.

Pabaigai iš asmeninės patirties. Niekada nesu paspaudusi reklamos Facebook’e, nors ten turiu daugybę ‘draugių’, esu pasidalijusi savo asmeninio gyvenimo nuotrupomis ir komentarais apie politiką. Tačiau esu paspaudusi nuorodą Instagram’e, o galiausiai ir užsisakiau reklamuojamą paslaugą. Instagram, nors ir priklauso tai pačiai įmonei, turėtų žinoti apie mane daug mažiau, nes ten turiu nedaug ‘draugių’ ir nerodau nieko iš savo asmeninio gyvenimo. Kartais mažiau yra daugiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.