Ieškoti aistros darbe – nenaudingas patarimas

The Atlantic pasirodė štai toks straipsnis apie tai, kad bloga idėja tikėti, jog gebėjimai yra atrandami, o ne sukuriami. Visada skeptiškai žiūriu į psichologinius tyrimus su universitetų studentėmis – man jie visada atrodo labai tingūs. Tokie tyrimai pagrįsti jau paneigtu įsivaizdavimu, kad visų asmenų psichologinė sąranga tokia pati, todėl nereikia plėsti tyrimo grupės, užtenka pririnkti arti esančių. Dar įtartiniau tai, kad vargšes subjektes kankino Derrida tekstais ir tikėjosi, kad susidomės. Tačiau teorinės šios apžvalgos prielaidos skamba logiškai ir pagrįstai.

Turtingose visuomenėse vyksta keisti procesai. Jei paskaitysite Cosmopolitan ar panašų žurnalą, o lygiagrečiai – karjeros pasikoučinimo patarimų rinkinį, pamatysite, kad ideologinė prielaida visuomenėje atsiranda tokia, kad romantiniams santykiams reikia darbo, o profesiniams santykiams – aistros, priešingai nei buvo manoma pvz. XIX a. Vyrams rečiau, bet moterims skirti žurnalai kaskart po kelis kartus pakartoja: romantinius santykius reikia palaikyti sistemingu darbu, pora yra komanda, bendras gyvenimas yra kaip bendradarbiavimas. Kartais man atrodo, kad Tinderyje ilgainiui atsiras socialinių įgūdžių įvertinimai panašiai kaip darbinių įgūdžių tinkle LinkedIn.

Savo ruožtu karjerai šiais laikais vartojamas žodynas, pažįstamas iš ankstesnės kartos romantinių dainų. I finally found the one to share with all my life ar Together! Forever! We will never part! ir panašios eilutės, kurias girdėjau augdama per radiją, daugeliui bendraamžių veikiau sukeltų asociacijas su tuo momentu, kai žmoga randa svajonių profesiją. Paskaitykite trumpas įvairių kūrybinių/ analitinių profesijų darbuotojų biografijas ir labai dažnai ten aptiksite žodį „aistra“ (pvz., „žurnalistė, jaučianti aistrą žmogaus teisėms“). Labai madinga girtis, kad naktimis nemiegi, nuolat galvoji apie darbą, dirbi lėktuve, lovoje, pajūryje ir visur, kur tik gali įžiūrėti kokio nors elektroninio prietaiso ekraną. Madinga lyg tarp kitko pasigirti, kad romantinė partnerė, jei yra, tai toleruoja, sudaro tam sąlygas, o gal ir pati gyvena panašiai. Tai labai primena ankstesnių epochų meilės dainių pagraudenimus, kad naktimis nemiega, negali susikaupti, įkyrios mintys apie įsimylėjimo objektę skverbiasi į kitus socialinius santykius.

Darbdavės mėgsta naudotis tokia aistra, kuri iš pažiūros paveikia asmens gebėjimą priimti racionalius sprendimus. Todėl kai kurie darbai, anksčiau buvę rimti, tokie kaip žurnalistika ar dėstymas, dabar tampa žaisliniais. Kai nusižudė dizainerė Kate Spade ir laidų vedėjas Anthony’s Bourdain’as, atsirado proga pakalbėti apie tai, kaip psichologiškai sunku žmogoms, kurių karjera laikoma išsipildžiusia svajone, todėl atvirai kalbėti apie patiriamus sunkumus ar skųstis esą nepadoru, neleistina.

Grįžtant prie The Atlantic straipsnio, tokioje aplinkoje profesijos pasirinkimas gali būti lyginamas su popkultūroje plėtojama meilės iš pirmo žvilgsnio tema. Esame pripratę atitinkamoje literatūroje ar dainose girdėti mintį, kad esą bendram gyvenimui tinkamiausia individė yra atrandama, kažkoks vidinis balsas pakuždės, kuri tinkamiausia, ir susipažinimo, „apsitrynimo“, išbandymo, kaip sekasi kartu priimti iššūkius, neprireiks. Vis mažiau žmonių tuo tiki ir to tikisi romantinėje srityje, užtat vis daugiau to tikisi iš darbo.

Naudodamiesi straipsnyje pateiktomis įžvalgomis, galime duoti daug geresnių patarimų toms, kas ieško savo kelio pasaulyje. Kaip būtų buvę naudinga mokykloje gauti patarimų įvertinti, ko galėčiau išmokti, į ką būtų prasminga pasigilinti ir pan. Užsispyrimas, gebėjimas susitvarkyti su nesėkmėmis kelyje ir gebėjimas skaidyti sudėtingas užduotis – daug svarbiau nei tikras ar įsivaizduojamas „eureka“ momentas, ieškant savo profesinio kelio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.