Skubu paplatinti NK95 pareiškimą dėl prekybos centrų oligopolijos. Komentuokite čia arba NK tinklalapyje – užsukime diskusiją.
Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius
Naujosios Kairės 95 (NK95) ir “DEMOS” kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos prezidentei
Pirmadienį į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.
Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ – tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.
Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad „Maxima”, „IKI”, „Norfa” ir „Rimi” yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.
Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir… emigracija.
Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.
Comments 9
Gal truputi išpustas reikalas, koks darbuotojas apmokės už sugadintą prekybos įranga??
Author
Man tai toks požiūris „Mano darbdavys geras – nueisiu ir susitarsiu, todėl profsąjungų nereikia” primintų, pvz., „Mano vyras geras, nemuša, tai kam iš valstybės biuržeto visokius krizių centrus remti?” Sveikinu, kad turite gerą darbdavį, bet leiskite pranešti naujieną, kad ne visiems Lietuvos gyventojams prieinama tokia prabanga. Ir LT profsąjungos tikrai nėra tokia jėga, kuri išsiderėtų visko. Dėl viršvalandžių – taip, sprendimas labai netobulas, betgi visi puikiai žinome, kaip „savanoriškai privalomai” daugely įmonių jie dirbami. Darbuotojams pakišami pasirašyti popieriai, kad su viskuo sutinka. Aš tai siūlyčiau tokį kompromisą: viršvalandžiai galimi, jei tai numato kolektyvinė sutartis. Tada bent jau daugiau galimybių, kad ne vienas užspaustas darbuotojas pasidavė viršininko spaudimui.
Tie mano 2 komentarai po 2 sakinius neatskleidžia viso mano požiūrio. Tai daugiau momentinė impulsyvi nuotaikos išraiška. Mat tą dieną sužinojau, kad dirbdamas Lietuvoje negalėsiu pagal įstatymus gauti atlyginimo už tam tikrus išdirbtus viršvalandžius. Ir kad tie įstatymai buvo prastumti profsąjungų dėka ir netgi dabar profsąjungos neleidžia to įstatymo keisti. Na ir čia pasitaikė Daivos įrašas apie tai, kad profsąjungos tarsi angelai saugo darbuotojus ir visą Lietuvą nuo šėtonų darbdavių, bet Prezidentė jas „pamiršo“.
Nemo, aš šiaip sutinku su viskuo ką tu taip giliai ir abstrakčiai rašai ir puikiai žinau profsąjungų reikšmę. Tačiau kartais taip giliai knisti nereikia – aš tą dieną praradau galimybę užsidirbti keliolika papildomų tūkstančių per metus. Man prireiks tikrai nemažai laiko, kol susitaikysiu su esama padėtimi ir kol vėl galėsiu pripažinti profsąjungų teisę egzistuoti.
Dovydai, tikrai suprantu paties pasipiktinima kairiaisiais ir profsajunginiais „parazitais”, kita vertus isties stebina paties liberalistinis naivumas: „dirbsiu kiek noriu ir uzsidirbsiu”, uz kiek susitarsiu.
Problema ir buvo tame, kad pavieniui zmogui dazniausiai neiseina susitart. O darbdaviai ciniski – uzmokesti gali padaryt – ir visame pasaulyje padaro – toki, kad dirbsi 12 valandu per para ir neuzsidirbsi. Arba uzsidirbsi maistui ir bustui, na, dar marskiniams.
Tai, ka pats Europoje vadini „susitarimu su darbdaviais” ir „uzsidirbimu” yra desimciu metu trukusiu socialiniu kovu rezultatas. Tai tu kovu pasekoje buvo standartizuoti pagarbus darbo istatymai, kontraktai, teisines garantijos, kelio savivalems uzkirtimas, pakankamo atlyginimo savoka, netgi patys darbdaviai igijo samone buti „gerais darbdaviais”. Bet kaip ale patirtis rodo, zmogaus krytis iki cinizmo ir kitu engimo gali buti itin greitas. O jei tamstai engimas nepatiks, bus pasiulyta eit po velniu ir tiek.
Kaip visada, reikia pusiausvyros. Profsajungos gerai, bet gali issipust, suparazitet, pradet egzistuot del saves paciu, tapt nesveikai kategoriskomis – akivaizdu, kad jei darbdavio finansine padetis TIKRAI suprasteja, tai jis negali islaikyti anstesniu geroves standartu, tokiu atveju profsajungu spaudimas nieko nekeist tik pagreitina jo bankrota.
Kita vertus, darbdaviai, kaip tvirtina tam tikros ekonomikos teorijos, su savo rizika, patirtimi, ismanymu, savo iniciatyvomis ir t.t. irgi yra ekonomikos turtas ir faktorius – sitai NK95 manifeste kazkodel nutyleta. Negalima ju veiklos reglamentuoti tik pagal darbininku poreikius.
Tai va, visi tie maximiniai ir norfiniai yra brangus Lietuvos turtas, tai reikia pripazinti ir dekoti, taciau tuo pat metu laikyt uz grandines. Jei NK95 manifestas norejo ta pasakyt, tai jiems bendrai imant pritariu.
Bet mano supratimu, NK95 nevietoje pasireiske: prezidentes susitikimas su verslininkais apeme sita santykiu cikla: „pirkejai-tiekejai-pardavejai”.
Tuo tarpu NK95 manifestas liecia visai kita problema: vidinius santykius „pardaveju” kategorijoje, kuriai priklauso pardavejai-savininkai (Maxima akcininkai) ir pardavejai-samdiniai (kasininkai).
Todel visai logiska, kad Grybauskaite nesikviete profsajungu atstovu – jie priklauso kiek kitai problemu ir santykiu sriciai nei ta, kuriuos ji norejo spresti.
O kam su jais tartis? Man, kaip darbo liaudies atstovui, profsąjungos yra tik eilinis parazitas, trukdantis man pačiam susitarti su darbdaviais kaip ir kiek man dirbti. Profsąjungos tik imituoja kovą už darbo liaudį.
Prancūzijoje užtai niekas nieko neimituoja. Ten vietiniai naujieji kairieji kiekvienais metais smagiai šildosi rankas degančių automobilių liepsnoje.
Author
Sakykite, o kokiam žemynui priskiriate Prancūziją? Lietuvoje su profsąjungomis dėl nieko niekas nesitaria, tik imituoja.
Kaip liberalių pažiūrų pilietis, visiškai sutinku, kad profsąjungos yra idiotiškos ir jas palaikantys socialistai yra idiotai. Mano asmeninė patirtis: aš norėčiau dirbti viršvalandžių tiek, kiek noriu ir sugebu, ir už tai gauti padidintą atlyginimą. Tačiau profsąjungų dėka aš negaliu dirbti daugiau viršvalandžių, negu profsąjungos man leidžia (120h per metus).
Europoje gali dirbti į sveikatą (ir į pelną) tiek, kiek nori. Lietuvoje tavo norus reguliuoja profsąjungos. Ačiū, bet man nereikia nei profsąjungų, nei naujosios kairės.
Author
Na, tai šitas papriekaištavimas apie užmiršimą išvestas iš jos ankstesnio teiginio apie profsąjungas, kurios (yra ir IKI profsąjunga, ir Norfos) į pasitarimą nebuvo pakviestos.
Na, paskaiciau sita komunikata, atradau president.lt oficialu pranesima apie susitikima su krautuvininkais, tai va mintys tokios (aisku, pavirsutines, tik is tekstu analizes kilusios):
1. Komunikate daug teisingu elementu – kolektyviniu sutarciu nebuvimas, konstatavimas, kad prekeiviai taupo darbuotoju algu, o ne savo pelno saskaita ir t.t.
2. Taciau pagrindine tema – priekaistas – priminimas – apie tai, kad prezidente turi nepamirsti prekybos centru darbuotoju (persakius kitaip, yra tvirtinama, kad ji kaip ir pamirso) yra nelabai i tema. Kodel? Todel, kad prezidente suformulavo taip: „„Visi turime ieškoti būdų, kaip padėti sunkmetį išgyvenantiems žmonėms” ir pridure „Raginu šalies verslininkus rūpintis ne tik savo pelnais”.
Kitaip tariant, Grybauskaite sake, kad verslininkai turetu atsisakyti savo pelno dalies ar nesiekti jo be skrupulu maksimizuoti „sunkmeti isgyvenanciu zmoniu saskaita”. Akivaizdu, kad mazai uzdirbantys prekybcentriu darbuotojai priklauso siai kategorijai, tad is paraginimo siai kategorijai padet automatiskai isplaukia paraginimas jiems nemazinti ir taip mazu algu. Susitikimo tikslas ir buvo padet pazeidziamiausiams, darant spaudima didiesiems, o ne atvirksciai.
Jei si logika teisinga, tada paskutinis komunikato sakinys, kuriame suformuluojama dichotomija, jog prezidente „UZUOT atsizvelgusi i darbuotoju interesus”, tariasi su stambiaisiais darbdaviais, kai (ir delto) toliau blogeja pazeidziamiausiu darbo salygos – yra tusciai skambus retorinis suvis. Galima pasakyt ir astriau: beprasmis ir kvailas. Galima pasakyt ir dar kitaip: samoningai gudrus, protingas ir apgalvotas, pasinaudojant temu panasumais ir saskambiais, iliejama savosios ideologijos (antiliberalistines) pareiskimas, sukuriant tokia asociacija: pritariat musu graziam paraginimui nekenkt darbuotojams, pritariat antiliberalizmui:)
3. Stipriu profsajungu reikia, be abejones, jos gali atsverti verslo cinizma geriau nei pavienis individas. Kita vertus, kiekviena lazda turi du galus. Jei profsajunga tampa fanatiska, kategoriska ir idiotiska (arba bekompromisiskai kairuoliskai ideologiska :)) igyja sprendimu monopolija, tada ji jos isgelbejimas, priesingai, nepadeda spresti problemu, tik didina sociumo itampas, kelia konfliktus ir kenkia kitiems kitiems visuomenes ratams, kurie tampa profsajungu interesu ikaitais.