Ir taip…

Gyvenimas mėgsta pokštauti. Išvykau iš Tel Avivo su visa puokšte prieštaringų emocijų. Per paskutinį mėnesį įvyko tam tikrų pokyčių, kuriuos dar turiu suvirškinti, bet su sau būdingu lengvumu vėl ėmiau ir išslydau iš vieno pasaulio į kitą. Taigi siunčiu linkėjimus iš Budapešto, kur vakar gavau vieno iš savo akademinių autoritetų komentarą savo prezentacijai, klausausi paskutinių pranešimų ir ruošiuosi švęsti jau trečią savo gimtadienį iš eilės šiame mieste. Galbūt gimtadienis yra gera proga suvesti sąskaitas ir pagalvoti apie ką tik pasibaigusį vieną mano gyvenimo etapą. Tačiau tuo pat metu nežinau, ką apibendrintai apie jį pasakyti. Kasmet panašiu metu kažkas baigiasi. Ir kasmet vis mažiau aišku, kas toliau. Nepasakyčiau, kad nėra galimybių, tačiau meluoja arba bent jau tikrovę iškraipo tie, kas sako, kad viską, ko nori, gali pasiekti, jei įdedi pastangų ir noro. Kaip ir prieš dvejus metus, galvojant, ką daryti po magistratūros, taip ir dabar mano pasirinkimus ženkliai riboja globalūs ir vietiniai pinigų srautai ir prioritetai, sekantys tuos pinigus. Aš galiu pasirinkti, kur noriu būti, ir objektyviai tarsi būti verta ten patekti, bet mano priėjimą prie to, kur noriu būti ir ką veikti, paniekina krizė, finansavimo mažinimas, tam tikri akademiniai prioritetai ir pan. Todėl mane ima liūdesys, kai sutinku žmones, kadaise mane mokiusius. Jie gana paprastai supranta pasaulį: esi protinga ir gabi, pasieksi visko, ko nori. Ne, gerbiamieji, nepasiekiau. Nesu tuo, kuo noriu būti, ir turiu itin ribotas galimybes užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. O kai tuo užsiimu, negaliu iš to gyventi.

Tačiau pasakysite man, ir būsite teisūs, kad ne Marxas kūrė pasaulį, kuriame gyvenu, ir ne „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ yra vadovaujantis principas. Turiu daug galimybių kažką sukurti, bet nelabai kam reikia, o poreikiai irgi niekam nerūpi. Kartą, kai iš manęs ėmė interviu apie tai, kaip gyvenime įsitaisė buvę šimtukininkai, tyčia užaštrinau idėją, kad nežinau, kas bus, anaiptol nesu tikra, kas nutiks su mano gyvenimu, eksperimentuoju ir tiek, ir toli gražu ne viskas pavyksta. Tegul skaito. Tegul skaito šimtukininkai, kad matytų, jog reikia būti pasiruošus viskam. Tegul skaito jų mokytojai ir tėvai, kad nereikia vaikui nuolat kartoti, kokia šviesi ateitis laukia. Nesveika, gali pasibaigti trauma.

Kita vertus, anaiptol nevadinčiau savo ikišiolinės padėties sudužusia viltimi. Šiaip ar taip, pavyko įgyvendinti daug visokiausiu tikslų ir svajonių, pamatyti ir patirti įvairiausių įdomybių. Kam tai, kaip tai panaudoti, dar reikia atsakyti. Šitas ką tik pasibaigęs gyvenimo laikotarpis, palikęs daugiau klausimų nei atsakymų, dar tiesiog turi būti sugromuliuotas.

Yra kažkokių nuorodų, kurios atsargiai man pasiūlo vieną ar kitą galimybę. Tik kažkaip noriu patikėti, kad dar galiu pasičiupti tas, kurias pati pasirinkau, o ne kurias gyvenimas pasiūlė. Na, matysim.

5 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Taip, duoda – nanotechnologams, mikrobiologams… O kalbant apie socialinius mokslus – studijuoti musulmonų integracijai Europoje ir antros kartos migrantų pasiekimams mokyklose Vakarų Europoje.

  2. dalia

    na va kokia depresūcha. o tie siekiai kur? karibuose? 🙂 nes jei studijos prestižiniam univere – tai protingiems ir gabiems kas nors duoda stipendijas, esu tikra.

  3. Žiu

    „Tegul skaito jų mokytojai ir tėvai, kad nereikia vaikui nuolat kartoti, kokia šviesi ateitis laukia. Nesveika, gali pasibaigti trauma.“ => Auksinis sakinys.

  4. puikioji

    Hm, liūdnas šis įrašas, ir šiaip kažkur patirti dalykai aprašyti. Ir norisi kažką pridurti, ir, antra vertus, nei ką pasakyt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*