Aš ir Pasaulio futbolo čempionatas

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti „tikri vyrai“ (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos „vienišas kaubojus prerijose“). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą.

Jei manęs paklausite, nepasakysiu nė vienos rinktinės sudėties, neišvardysiu paskutinio čempionato laimėtojų penketuko (nors užmetu akį į beveik visus Pasaulio čempionatus), nepasakysiu, kas kiečiausi. Pažiūrėsiu, bet atmintyje ilgai nelaikysiu, kas nutiko. Kaip ir Eurovizija, Pasaulio futbolo čempionatas man yra būdas būti kartu su žmonėmis. Šiuo atveju man jis patinka kaip tik dėl to, kad mano šalies rinktinė jame nedalyvauja. Man patinka, kad pažįstami turi savo favoritus nepriklausomai nuo savo pilietybės. Dažnai tai yra labai tolimos šalys. Aš renkuosi dažnai ne pagal sportinius pasiekimus, o pagal šiaip kažkokias ambicijas. Man patinka, kad vieni po kitų susimovė turtingi ir futbolo madas diktuojantys britai, ispanai ir prancūzai. Kažkaip simboliška. Anksčiau palaikiau vokiečius, linkiu sėkmės ir jiems, tačiau, be abejo, palaikau Japoniją, o su ja – Braziliją, nors klausant vedėjo komentarų apie tai, kokiomis sąlygomis treniruojasi Šiaurės Korėjos krepšininkai, apsidžiaugiau, kai gavo į kaulus… ėėė… vartus. Kažkaip visada norisi netikėtumų, ypač iš valstybių, kurios negali savo futbolininkų maudyti kalnuose pinigų.

Man patinka tai, kad šiomis dienomis apie futbolą galima pasikalbėti ir su tėvais, ir su kolegomis, ir su atsitiktiniais pašnekovais. Net Google Translate siūlo specialų mini žodynėlį varžyboms (ir man itin patinka čia matyti japonų kalbą). Nors tikiu, kad daugybė žmonių, nematančių šio reiškinio prasmės, jaučiasi gana izoliuoti. Kadangi nesidomiu krepšiniu, puikiai juos suprantu. Galbūt futbolui turiu daugiau pagarbos nei krepšiniui, nes man visada geriau sekėsi jį žaisti. Krepšinio mokykloje negalėjau pakęsti, o futbole itin mėgau būti vartininke, tik kad neteko daug kartų žaisti. Dar daugiau, jį lengva sekti, mažiau stumdymosi, vaizdingi įvarčiai. Bet vietinės, Europos ar kitokios pirmenybės man greitai nusibostų.

Žinoma, neišsemiama diskusija, kiek kritiški žmonės turėtų dalyvauti ir perprasti visuomenės bendravimo ritualus, o kiek stengtis juos tobulinti ir transformuoti. Man labai norėtųsi, kad futbolas keistųsi, kad jis, kaip ir kiekvienas sportas, taptų prieinamesnis, ir būtent prieinamumą, o ne profesionalių sportininkų prabangų gyvenimą, remtų vyriausybės. Man norėtųsi, kad jis būtų atviresnis moterims, kad moterų pirmenybės sulauktų lygaus dėmesio, populiarumo ir pagarbos. Taip pat norėčiau, kad vaikai būtų mokomi ir treniruojami lygybės dvasioje, kad abiejų lyčių vaikai būtų mokomi atsisakyti agresyvumo, gerbti oponentus ir mokytis vieni iš kitų, ir kad galiausiai ilgalaikėje perspektyvoje berniukai ir mergaitės, jaunuoliai ir jaunuolės, vyrai ir moterys galėtų žaisti kartu. To nepasieksi per naktį.

Vienas toks šaunus treneris Gabor’as iš Budapešto kasdien skiria daugybę laiko treniruoti įvairiausios kilmės berniukus. Jis yra bahajus ir tiki taip diegiąs savo religines vertybes. Berniukai mokomi futbolu išreikšti save, išmokti atsisakyti agresyvaus vyriškumo pagundų, sporte mokytis pagarbos priešininkams, bet kartu – komandinio darbo, susitelkimo ir pergalės siekimo. Kai kurie vaikai iš probleminių šeimų (jei gerai atsimenu, vieno brolis prisijungė prie neonacių) ir jiems šis futbolas suteikia galimybę paragauti kitokio gyvenimo, susirasti draugų. Susipažinau su Gabor’u ir jo komanda, kai su drauge Edit darėme fotografijų seriją apie juos savo studijoms. Gabus ir labai žavus vartininkas Attila nepasisekus blizgėjo dramatizmu, kaip mėgsta profesionalūs futbolininkai. Jame spirgėjo mažytis mačo, kurį čia mokoma suvaldyti.

Įvairiausi specialistai ir nespecialistai byloja, kad futbolas jį mėgstančiuose vyruose pažadina geismą net neturint tokio ypatingo vardo pasijusti užkariautoju hunu Attila. Toks susitapatinimas, išreiškiamas žodžiais „mes laimėjom“, „mūsiškiai“, esą leidžia įsiteigti, jog pats esi stiprus ir galingas. Nemanau, kad reikia šitą žmonių tapatinimosi ir solidarumo kanalą atmesti, bet tai, ką daro Gabor’as, labai svarbu ta prasme, kad neatmesdamas solidarumo ir komandos jausmo, jis visgi neleidžia berniukams žaisti agresyviai ir nepagarbiai, keiksnotis ir pan.

Kiti specialistai ir jų pasekėjai eina dar toliau: ieško futbole seksualinių užuominų. Sako, juk čia kuo aiškiausias simbolis – įstumti kamuolį į skylę. Jei taip, tai labai įdomu, ką sporto šakų paplitimas turėtų byloti apie skirtingus nacionalinius charakterius. Britai ir viso pasaulio snobai mėgsta plona trapia lazda lėtai mušti mažą kamuoliuką į mažą skylę – kuo sudėtingiau pataikyti, tuo geriau. Japonai mėgsta tvoti mažą kamuoliuką ilga lazda, o nepavykus kamuolio laukia didžiulė minkšta pirštinė. Brazilai ir argentiniečiai užtrunka daugybę laiko, kol su milžiniška jėga įmuša didelį kamuolį, bet pakeliui parodo visą seriją įmantrybių. Lietuviai mėgsta kamuolį čiupti, griebti ir mesti, galima ir iš toli. Didesnė laiko dalis praleidžiama ne taikant į skylę, o bandant kamuolį atimti iš čia pat šnopuojančio varžovo. Izraeliečiai daro tą patį, bet lietuviai tai dar vadina savo religija. Amerikiečiai propaguoja visus šiuos būdus. Švedai turi prigalvoję visokiausių keistų kamuolio metimo būdų, kad tik ne kaip visi. Vengrai eina iš proto dėl kamuolio spardymo ne savomis kojomis, o metaliniais strypais sujungtomis mažomis lėlytėmis. Na, o tikri donžuanai tikriausiai renkasi biliardą. Juk turbūt nerasi geresnės užuominos, nei priversti kamuolį atsitrenkti į kitą kamuolį, tada į kampą, tada išjudinti du kamuolius, kurie sugadins visus šansus varžovui, o tada septintą kamuolį eilėje įmušti į skylę.

3 komentarai

  1. puikioji

    Beveik dėl tų pačių priežasčių žiūriu ir aš. Nors šiaip, jei tik turiu laiko, žiūriu daugelį sporto varžybų – net ir žiemos sportą, net ir sunkumų kilnojimą. Be kita ko, ką čia aprašei, man patinka rungtyniavimo dvasia (kaip ir Eurovizijoje). Ir dar – patinka gebėjimas susitelkti kelioms sekundėms/minutėms/valandai ir per tą apibrėžta laiką parodyti viską, kam ruoštąsi metų metais…

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Tam tikrą humorą galima vertinti keliais lygiais, priklausomai nuo patirties, išsilavinimo ir humoro jausmo panašumo su autoriumi. Bet jei tau juokinga, tai gal jau ir tai pažanga.

  3. as

    juokinga tu 🙂 turbūt kokia senmergė būsi, kad tiek turi laiko sapalioti :))) bet vis tiek smagu paskaityt tooookius išvedžiojimus 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*