Nepriklausomybė

Na, kaip jau čia nepaminėsi. Trečia Kovo 11ta užsieny, ir pirmą kartą ją iš tikrųjų švenčiau. Lietuvos ambasada suorganizavo priėmimą Diasporos muziejuj (kurį vienas draugas ironiškai vadina aškenazių muziejum, nes, nors teoriškai muziejus turėtų reprezentuoti žydų istoriją už Izraelio ribų, jam nelabai rūpi, kas ten vyko Irake ar Sirijoj). Itin entuziastingas ambasadorius, karštai tikintis daugiatautės LDK naratyvu (būdu apie ją kalbėti kaip apie tokią) ir tuo, kad Lietuva-litvakai-Izraelis yra labai prasminga ir vaisinga ryšio linija, pakalbėjo paprastai ir nuoširdžiai. Dalyvavo ryšių su Lietuva parlamentinės grupės atstovas ir propagandos ministras. Lietuvos ir Izraelio himnus giedojo Limor Shapira. Po salę vaikščiojo su kvietimais atėję žmonės ir kalbėjosi hebrajiškai, todėl nedrįsau jų kalbinti. Galvojau, kad būtų kvaila, jei užkalbinčiau hebrajiškai, o jie atsakytų puikia lietuvių kalba, arba jei užkalbinčiau lietuviškai, o jie nebemokėtų… Aišku, visada galima kalbėtis rusiškai, bet per Nepriklausomybės atkūrimo dieną irgi kažkaip keista būtų… Na, tai ir nėjau prie jų, kaip visada per daug galvojau, pleptelėjau su keliais žmonėmis iš ambasados, kol prisijungė draugas – mano pora tam vakarui, o tada jau pažindinau jį su sutiktais žmonėmis. Po kalbų ir himnų grojo konservatorijos džiazistai ir vaišino, kaip buvo pasakyta, litvakų maistu (buvo skanių įdarytų pievagrybių), nuo kurio apsunkau kaip niekad nuo atvažiavimo čia. Šiaip buvo kažkaip labai teisingas šventimas, neperspaustas, nors ir patriotiškas, be jokio zyzimo, bet ir be net nelipnaus saldumo. Spėju, tamsiame kriziniame Vilniuje į koncertą nebūčiau ėjus, būčiau žiūrėjus teliką, o čia štai kaip dalyvavau. Buvo smagu.

Ta proga – du rinktiniai tekstai. Itin giriu kardinolą A.J.Bačkį už žodžius: „kurti valstybę negali žmonės, kurių orumas yra nuolat žeidžiamas. Kurti valstybės, bent jau demokratinės valstybės, negali ir tie, kurie negerbia, nepripažįsta kitų žmonių orumo“. O čia – labai nuoširdus ir protingas L.Donskio tinklaraščio įrašas. Ne su viskuo sutinku. Nematau problemos su rusų kultūra (kas nepaneigia, kad Rusijos vyriausybė mielai iš jos kraunasi kapitalo, bet automatiškai nepadaro kultūros vyriausybės tarnaite), manau, kad žmonės, einantys į tuos koncertus, bent jau pajunta šventės atmosferą – pagal savo supratimą. Aš, beje, per tikrąją Nepriklausomybės Atkūrimo dieną buvau rusiškam renginy. Keli izraeliečiai mane pasveikino su šia diena (CEU mane pasveikino gruzinai, o geras pažįstamas iš Baltarusijos net lietuviškai surašė ilgą tekstą), o kad lietuviai draugai sveikintų, nelabai pamenu. Dabar populiaru sveikinti Lietuvą feisbuke.

Draugas (100 proc. lietuviškos kilmės), kurį vedžiausi į minėjimą, klausė: „Kaip tu jautiesi? Patriotiškai? Didžiuojiesi?“ Hm…  Stiprių emocijų tokiais atvejais nejaučiu, bet ši naujoji nepriklausomybė ir taikus pasipriešinimas yra Lietuvos istorijos etapas, kuriuo nuoširdžiai didžiuojuosi. Viduramžių kunigaikščiai, atleiskit už ereziją, tai man buvę-nebuvę…

Grįžtant prie L.Donskio, manau, jis labai elegantiškai tarsi ant smilgos suveria savo argumentus, pasirinkęs ne „viskas blogai“, o „štai kur blogio šaknys“ strategiją. Ji ir neturi visko paaiškinti, tiesiog straipsnis ar juolab tinklaraščio įrašas per trumpi, kad išdėstytum traktatą apie pasaulio esmę. Švietime tikrai yra puvėsių. Pastebėjimas apie važiavimą studijuoti JK provincijos universitetuose yra labai taiklus.

Štai dar įdomūs A.Bielskio abstraktesni pasvarstymai apie laisvę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*