Metų apibendrinimas – o taip! Pirma dalis: pasaulis

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš?

XX a. pabaiga sutapo su mano bundančia politine sąmone. Prisimenu, tuomet besibaigiančio dešimtmečio gale, mokykloje priversta parašyti eilėraštį apie Velykas, parašiau apie karą Kosove. Tačiau taip vadinamas naujas amžius aušo tikintis, kad kas sprendėsi, jau išsisprendė. Toks tikėjimas(is) truko neilgai.

Turbūt sunku patikėti, kiek daug metų jau praėjo nuo 911. Šis įvykis daugelį europiečių ir amerikiečių užklupo tarsi miegančius. Kaip, ar gali būti? Šimtus kartų per televiziją kartojami vaizdai man priminė eilinį futuristinį filmą, ir tik kai kažkas pakišo liudininkui mikrofoną, o šis su didžiausia įsivaizduojama neviltimi balse pasakė: „And then I saw the plane… hit the building!“, suvokiau šios tragedijos tikrumo mastą ir pajutau akyse besitvenkiančias ašaras. Šokas yra vienintelė natūrali ir normali reakcija, susiduriant su žiauria daugybės žmonių mirtimi, o ne atbukusi „kur aš tai mačiau?“ būsena, kuri man kelia šiurpą lankantis, pavyzdžiui, parodose apie genocidus ar karą. Bet besibaigiąs dešimtmetis kaip tik ir bandė mus atpratinti nuo šoko, normalizuoti ne tik tragišką mirtį, bet dar labiau – kasdienį pažeminimą.

Na, ir prasidėjo. Vadinamieji Vakarai apsišliaukino sušvinkusia neapykanta kitokiems, tamsaus gymio barzdotus vyrus pradėjo visur tikrinti, viešai reikšti neapykantą musulmonams tapo normalu, o tuo tarpu hidragalvis terorizmas rado daugybę būdų apeiti užkardas. Jis parodė, kad gali tapti ne tik vyru, bet ir moterimi, „sueuropėjusiu“ išsilavinusiu imigrantu, skysčiu, traktoriumi, lėktuve ‘suviduriavusiu’ keleiviu… Valstybės reagavo labai primityviai: taip, tarsi terorizmas irgi būtų valstybė. Skelbė karus, bombardavo teritorijas, vertė valdžią, tikrino pasus, lyg tikėdamosis sulaikyti asmenis su kokiais nors ‘teroristo pasais’, statė betonines sienas… O terorizmas kaip eteris sunkėsi per visa tai ir juokėsi visiems į veidus. Kai prieš dešimtmetį kalbėta apie nacionalinės valstybės krizę ir negebėjimą atremti globalizacijos iššūkių, dar negalvota, kad prognozė išsipildys taip tiksliai. Globalus terorizmas yra vienas tikriausių globalizacijos veidų.

Nuo viso to nukentėjo eiliniai žmonės. Štai čia galima paskaityti, kokie su saugumu siejami nepatogumai įvesti lėktuvuose. Čia, Izraelyje, krepšiai tikrinami įeinant į prekybcentrius, universitetus, stotis… Stotyse negalima įrengti spintelių, kuriose turistai galėtų palikti daiktus, eidami pasivaikščioti į miestą. Japonijoje gatvėse buvo praretintos šiukšliadėžės. Žiniasklaida kovojo už abejotiną pseudo-laisvę spausdinti šlykščias karikatūras, kai tuo tarpu buvo sistemingai ribojamos kitos asmeninės, pilietinės ir žodžio laisvės.

Dešimtmečio pradžioje kai kurie patys pasiskelbę pranašai tikėjosi vadinamųjų Vakarų susivienijimo prieš bendrą grėsmę – islamizmą (politinę ideologiją, siekiančią, kad politika būtų grįsta islamo nuostatomis – Musulmonų brolija/Hamas), musulmonų radikalizmą (politinę ideologiją, skelbiančią bekompromisę konfrontaciją, pvz., su vadinamaisiais Vakarais – al Qaeda), islamo fundamentalizmą (religinę-politinę ideologiją, skelbiančią, kad reikia grįžti prie islamo šaknų ir ten ieškoti įkvėpimo, kaip tvarkyti viešąjį gyvenimą – Talibanas) ir/arba džihadizmą (politinę ideologiją, paprastai teigiančią, kad konfrontacija su priešais turi vykti solidariai ir naudojant smurtines priemones – al Qaeda ir co). Tikėta(si), kad atsiras netgi kažkoks civilizacinis solidarumas, vadinamieji civilizaciniai lūžiai pakeis Šaltojo karo skirtis. Rusai ir amerikiečiai maitinsis kartu: juos prižiūrės Europa (pgl. Iz 11, 6). Taip nenutiko. Su tam tikrais kasdienio gyvenimo pakeitimais eiliniams žmonėms, viskas sugrįžo į ankstesnes vėžes. JAV ir Rusija toliau rėmė represyvius jų interesus atitinkančius režimus (Egipte, Pakistane, Irane), Europa žarstė pinigus, kad tik buvę kolonijiniai subjektai būtų „sotūs, laimingi, šiltai aprengti“ ir nenorėtų atvažiuoti į Europą.

Gal tam tikros sąjungos ir subraškėjo. Lietuvoje atvirai remti Čečėnijos nepriklausomybę pasidarė kažkaip „nebekošerna“, lietuviai savo solidarumą pergabeno į kultūriškai artimesnę Gruziją. Tuo tarpu daugybė švedų ir toliau remia Palestinos nepriklausomybę iki fanatizmo – atsisakydami bendrauti su individualiais izraeliečiais. JK paskelbtas Izraelio universitetų boikotas irgi buvo niekam naudos neatnešęs išsišokimas.

Į teigiamą pusę gyvenimas gerokai pasikeitė Rytų europiečiams. Po sunkaus paskutinio XX a. dešimtmečio daugelis mūsų galėjome lengviau atsikvėpti. Šiaip ne taip išpešta pakankama žodžio laisvė, pakenčiami demokratiniai standartai (Lietuvoje jais patikėti daug kam leido apkalta pasibaigęs Paksageitas), dirbant tapo galima pusiau su bėda užsidirbti, priklausomybė nuo pažinčių bent kuriam laikui juntamai sumažėjo. Dešimtmečio viduryje tapome pripažintais europiečiais. Nors muitininkai dar raukėsi, naršydami pasus ir beviltiškai ieškodami Vakarų Europos vizų, atsirado tam tikras politinis-simbolinis atspirties taškas reikalauti savo teisių. Kiek pasimaivydama, ES suteikė mums indulgenciją už pusės amžiaus gyvenimą komunizmo nuodėmėje: legalus darbas kitose valstybėse, mažiau įtarūs jų biurokratai, prasiplėtusios keliavimo galimybės leido žmonėms pasijusti tvirčiau ir oriau. Žinoma, šis privilegijuotųjų rato išplėtimas vyko kitų teisių sąskaita: užtenka pasiklausyti istorijų, kokius kryžiaus kelius turi praeiti turkai, ukrainiečiai ir kiti, kad patektų į ES teritoriją.

O kuo pasikeitė gyvenimas neeuropiečiams ir neamerikiečiams? Afganistane ir Irake seni režimai nuvirto taip pat dirbtinai, kaip buvo įmontuoti. Staiga tapo svarbios ir smurtu ginamos gentinės, klaninės tapatybės. Budapešte sutiktas irakietis pasakojo, kad anksčiau niekam nerūpėjo jo maišyta (šiitų-sunitų) kilmė. Jis – aukštesniosios-vidurinės klasės, taigi kilmė nesutrukdė ir toliau dirbti vyriausybei, tik jau kitai. Tel Avive sutikti Irako žydai po to, kai, sutikusi abejojančius žvilgsnius, paaiškinau: „Lietuva – Europa, į šiaurę nuo Lenkijos“, atsakė: „Mes iš Irako. Žinai Iraką? Kur Saddam’as Hussein’as…“

Visi kalba apie Kinijos ir Indijos iškilimą. Daugybei mūsų tikriausiai atsirado galimybė susipažinti su viduriniosios klasės asmenimis iš šių šalių ir patirti, kad jie turi laptopus ir skaito Coelho 🙂 Daugeliui kinų atsirado galimybė užsidirbti nepaliekant Kinijos. Tačiau kaip bus raikomas naujas pyragas šalies viduje, niekas dar negali pasakyti.

Kongo DR žuvo penki milijonai ir niekas tarsi nepastebėjo. Niekas nepastebėjo Birmos ir panašių vietų. Pastebėjo Sudaną ir pasakė: „Nu, pravalas…“ Taigi afrikiečiams nesumažėjo tikimybės būti užmuštam, paskęsti imigrantų laive, dirbti juodus darbus ir pan. Galbūt atsirado daugiau kelių ir mokyklų dėl Kinijos investicijų.

Tiesą sakant, aš tikrai nežinau, kaip pasikeitė gyvenimas už Europos ribų, galiu tik spėlioti. Tačiau apibendrinant man atrodo, kad šis dešimtmetis sulaužė daugybę išankstinių nusistatymų. Nebeliko tikėjimo, kad, jei įduosi į ranką arklą, knygą, lyrą, tai ateities vaikai nebenorės smurtauti ir nieko žudyti (tai rodo išsilavinusių teroristų istorijos). Nebeliko tikėjimo, kad kas nors, kad ir neigiamas, gali atnešti vienybę tarp anksčiau nesutaikomų priešų. Gerokai susvyravo ir tikėjimas, kad, esant adekvačiam švietimui bei asmeniniam patyrimui, nyks stereotipai ir neapykanta tarp įvairių grupių. Dingo ir tikėjimas, kad jau kas kas, bet vienas dalykas tikrai universalus – tai pasaulinė ekonominė tvarka. Krizė buvo daug kam didelė staigmena.

Liko tik toks pats kaip praeitam dešimtmetyje tikėjimas greitai ateisiančia pasaulio pabaiga. Kuo dar tikime?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*