Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Radau dvejų metų senumo įrašą. Jame rašiau: „Pabaigos, pasiekimai, pamatymai… Ir beveik nenuslopstantis apetitingas nepasitenkinimas, greitas užsimiršimas ir į miglotą ateitį nukreiptas žvilgsnis, bevalgant augantis alkis, belekiant spartėjantis tempas…“

Turiu prisipažinti, kad savotiškai didžiuojuosi sugebėjusi šitaip apsibūdinti. Ypač dėl to apetitingo nepasitenkinimo. Daug kas sako, kad mano gyvenimo galima tik pavydėti, bet aš visada jaučiu, kad kažko dar trūksta, kažką reikėtų patobulinti. Galbūt laikas sustoti, baigti eksperimentuoti. Betgi jau bandžiau – buvau susiradusi gerą darbą ir „nusėdusi“ Vilniuje. Ambicijos vertė ieškoti kažko daugiau. Bet tai ne vien apetitingas nepasitenkinimas. Prieš dvejus metus surašiau kelis pasiryžimus:

1- neprimetinėti kitiems savo žodyno
2- išmokti slysti paviršiumi – kartais sveika
3- „yra ir kitokių gyvenimo formų“
4- atrasti apleistas tobulėjimo sritis
5- 一期一会

Būtent ketvirtas punktas buvo daugelio šėliojimų priežastis. Per 2008 metus turėjau progą įtikėti, kad šį tą moku. Pavyko gerai baigti magistratūrą, laimėti tą europinį jaunųjų žurnalistų apdovanojimą… Bet ne gauti svajonių darbą Briuselyje. Taigi labai nezirzdama grįžau į Lietuvą, pasiryžusi ją patirti ir pamėgti iš naujo, išmokti ją stebėti ir ja stebėtis. Tuomet pradėtą anglišką tinklaraštį, šių nuotaikų genama, pavadinau Wonderland. Labai greitai supratau, deja, kad tie neseniai išsiugdyti sugebėjimai tyliai vysta ir kad būti savimi, kokią save įsivaizduoju, lieka vis mažiau galimybių. Todėl griebiausi visokių įmanomų veiklų: lankiau tapybą, savanoriškais pagrindais mokiau anglų kalbos… Šitaip įžengiau į šiuos metus.

Pernykštis naujųjų metų sutikimas buvo smagiausias mano gyvenime. Švenčiau Užupyje su viena drauge ir jos kompanija. Nuo kalvelės stebėjome fejerverkus, paskui plepėjome iki paryčių, o ryte žiūrėjom patį kvailiausią įmanomą filmą. Prisimenu, kad filme buvo scena, kai „gerieji“ veikėjai užėjo į mafijos slėptuvę ir sutrukdė jų sandėriui.

Du žiemos mėnesius spalvino įdomūs fotografijos kursai ir kelionės į Japoniją laukimas. Pavasaris buvo fantastiškesnis nei galiu aprašyti. Garbės žodis, norėjosi ten ištirpti ir nebebūti, pamiršti visas ambicijas ir taip sunkiai atkovojamą savastį. Tuomet būčiau pasirašiusi tapti kokio beviltiško veikėjo anglų kalbos mokytoja ar ofiso darbuotoja, kad tik po darbo valandų galėčiau žiūrėti į sakuras, valgyti tą fantastišką maistą ir judėti patogiomis erdvėmis. Tačiau, grįžus į Europą, šis entuziazmas išsisklaidė. Japonijoje gera, bet niekada nebūsi ir net negalėsi apsimesti, kad esi toks, kaip visi. Visada liksi jiems vaikas.

Grįžusi iš Japonijos kibau į darbą su naujomis jėgomis, ir sekėsi geriau nei bet kada. Savo gimtadienį švenčiau Budapešte su senais ir naujais draugais. Dalyvaudama konferencijoje, pajutau, kad norėčiau dar sugrįžti į akademinį gyvenimą. Mėnesio pabaigoje vėl ištursenau į Budapeštą, kuriame vykusi vasaros mokykla leido šiek tiek pakeliauti ir po pasiilgtą Serbiją. Na, o gauti Izraelio vizos važiavau į taipogi šaunų miestą Rygą. Rugsėjį turėjau galimybę pamaklinėti ir po Estiją. Taigi aplankiau daugelį savo mėgstamų mažų Europos valstybėlių.

Ir štai prasidėjo bene didžiausias mano gyvenimo nuotykis. Izraelis mane sutiko abejingai, patyriau didžiausią kultūrinį šoką, kiek save atsimenu. Tačiau pamažu išmokau kapanotis, atsirado mielų žmonių… Bus truputį gaila išvažiuoti, kai jau būsiu perpratusi vietinius kodus. Dabar turiu tokią mintį, kad nebeapsiimsiu mokytis naujos užsienio kalbos, kol vienos iš esamų nekilstelėsiu į gerokai aukštesnį lygį – tokį, kad galėčiau laisvai kalbėti ir studijuoti ta kalba. Lengviausiai tai būtų padaryti su vokiečių arba rusų kalbomis. Kad gerai mokėčiau vokiečių kalbą, man reikėtų numesti save Vokietijoje arba Austrijoje ir… išgyventi. Geriausiai suprantu Vienos dialektą, man lengviausia juo kalbėti, tačiau kokiais būdais ten patekti? Ką ten veikti? Kitas būdas – investuoti į intensyvius rusų kalbos kursus ir pagaliau išmokti taisyklingai rašyti bei nepainioti linksnių. Galėčiau gaivinti ir švedų kalbą, tik ji ne vien mažiau naudinga, bet ir reikalautų daugiau investicijų. Stoti į doktorantūrą Švedijoje būtų pritrenkiančiai logiškas žingsnis, bet kažkas viduje sako „ne“.

Šie metai užaštrino mano klasinę ir, kad ir kaip tai beskambėtų, rasinę tapatybę. Gavusi gerą darbą, galėjau sau leisti mokamus kursus, keliones ir tokius aukštesniosios vidurinės klasės atributus kaip organišką maistą. Japonijoje, nuolat konstruojama kaip kitokia, supratau, kad mokykloje išmokome manyti „kai kurie žmonės yra ‘spalvoti'“, ir daugelis, turbūt savo laimei, niekada nesusimąstė, ką reiškia „aš balta“. Japonijoje konkrečiai tai reiškia: a) graži vietinėms moterims, b) ne saviškė, kuri, kad ir kiek besimokytų, niekada neperpras vietinės kultūros, c) tam tikrų atvirų ar slaptų sexualinių fantazijų objektas, d) galinti pasinaudoti tam tikromis privilegijomis (pvz., privilegija kažko nežinoti ir nesijausti dėl to kaltai). Tiek Japonijoje, tiek Izraelyje ėmiau aiškiau suvokti, kokia luominė privilegija yra ES pasas ir baltas kūnas – abu visiškai atsitiktiniu būdu gaunami atributai. Nuo to, kad šiomis privilegijomis nesinaudosi, nebus geriau tiems, kurie jų neturi. Bet tam tikras psichologinis kompensacinis mechanizmas, kai patiki, jog kalbi už tuos neprivilegijuotuosius, pristatai jų požiūrius ir skaudulius, gini juos prieš kažką, yra testuojamas kasdienėse situacijose, kai jie visu garsu tau miegant klauso Celine Dion ar užstato šaldytuvą ant praėjimo.

Atsiribojant nuo visų dilemų, bent jau galiu drąsiai pasakyti, kad prieš dešimt metų nė sapnuoti negalėjau, kad tapsiu tokia, kokia esu dabar. Iš užguito, mokykloje patyčias patiriančio vaiko (nebijau to prisipažinti) tapau visgi kai kuriems sluoksniams įdomia asmenybe, galinčia pragyventi iš to, kad moka rašyti. Prieš dešimt metų svajojau studijuoti fiziką ir tapti mokslininke, greičiausiai išvažiuoti iš Lietuvos ir susikurti kasdienį pasitenkinimą teikiantį mikrokosmosą. Japonų kalbos mokymasis, vėliau KTUG, vėliau TSPMI, itin ženkliai – Švedija, darbas „Atgimime“ lėmė, kad šiandien esu skiltininkė ir pradedančioji tyrėja, raportuojanti iš Tokijo lūšnyno, neonacių maršo Budapešte ar politinės diskusijos Briuselyje, kviečiama į konferencijas, turėjusi galimybę pagyventi keturiose užsienio šalyse. Kai apie tai pagalvoju, jaučiuosi dėkinga. Kai negalvoju, jaučiu apetitingą nepasitenkinimą 🙂

Taigi programa maximum kitiems metams – rasti namus. Programa minimum: išmokti daugiau įvairių gyvenimo būdų, išmokti branginti naujas patirtis, efektyviai dalytis tuo, ką galiu kitiems aktualaus/naudingo sukurti, bet tuo pačiu rasti, kaip iš to išgyventi.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*