Kelių dienų apžvalga

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką „Animal liberation“, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau „fight lookism“ [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Supratau, kad štai čia reikia ieškoti (sub)kultūros, kuri vienoda nuo Švedijos iki Japonijos. Aišku, galima sakyti, kad panašumas nuobodu, bet kartais jo labai trūksta. Esu [pernelyg] pripratusi, kad daug keliavusių, plataus mąstymo, išsilavinusių jaunuolių gyvenimo bei bendravimo būdas turėtų būti man nuspėjamas, o čia taip ne visada yra. Veganai, kaip galima nuspėti, buvo labai kairių pažiūrų ir pasakojo, kad dažnai važinėja į Vakarų Krantą, pakvietė prisijungti. Keletas nežinia ko pavartojusių jaunuolių dramatiškai šoko, vaikinas su sijonu siūlė padaryti manikiūrą. Užmegzti pokalbius buvo lengva ir smagu.

Šeštadienį vėl sugrįžau į tą kabaką per pietus, ten buvo galima nusipirkti ūkininkų užaugintų daržovių ir už 20 šekelių (apie 13 Lt) nusipirkti didelę lėkštę išradingo  veganiško maisto ir desertą. Susipažinau su vaikinu, neseniai išleidusiu mėgėjišką žurnaliuką apie marksizmą ir gyvūnų teises. Paplepėjau su jauna muzikante ir palikau jai savo emailą. Žaidžiau stalo futbolą.

Sekmadienį pleptelėjau su kaimynu ir jis mane pakvietė į barą, kuriame dirba. Tai labai mielas roko bariukas, kuriame pirmadieniais mėgėjams leidžiama pamuzikuoti ir prisistatyti publikai. Raudonai apšviestas baras, aplink kurį sėdi žmonės, nuteikė jaukiai ir mąsliai. Kaimynas supažindino su viena pora, šnektelėjau truputį, bet, vos tik pradėjo šnekėtis hebrajiškai, nebedrįsau trukdyti. Sėdėjau sau, kartais persimesdama vienu kitu žodžiu su kaimynu. Priešais sėdėjo vaikinas ir mergina, kažkuriuo metu vaikinas nusišypsojo ir parodė į kėdę šalia jų. Prisijungiau prie jų, išsakiau savo nuoskaudas apie sunkumus ieškant draugų daugiau nei  penkioms minutėms. Vaikinas papasakojo apie savo keliones, bandė pralinksminti ir paaiškinti, kaip čia yra su tais izraeliečiais. Apsikeitėm telefono numeriais, vakar su juo važiavau į Jafą pažiūrėti bažnyčios ir laiptuotų gatvelių, matėm daug vestuvių. Apskritai tiek bažnyčią, tiek vestuvininkus būtų galima perkelti į Vilnių ir jie atrodytų lyg čia buvę. Tokios pat suknelės, toks pat nenatūralus pozavimas. Tik čia fotosesija vyksta prieš vestuves, be pulko.

Pirmadienį su hebrajų kalbos mokykla važiavom į Jeruzalę. Kelionė buvo puiki. Smagus gidas, nežinantis, kad tarp mokinių esama įvairių tapatybių, bandė mus meiliai įtikinti sionistinės vizijos grožiu, sakė, kad labai svarbu, jog čia apsigyvenome. Ant jo kortelės pamačiau, kad gali vesti ekskursijas ir jidiš kalba. Aplankėme Yad Vashem Holokausto muziejų, kuriame sunkiausia stovėti po iš daugybės nuotraukų padarytu kupolu, po kuriuo yra tamsus šulinys, ir klausyti gido pusbalsio: Pažiūrėkit į juos, kokie gražūs… Kupolą supa vienodi segtuvai su asmens duomenimis, o nuotraukos grąžina kiekvienam žuvusiajam asmenybę.

Po to žiūrėjom panoraminių vaizdų ir keliavom į senamiestį. Raudų siena stūksojo vėsiai ori, prie jos artėjo ir tolo tylūs siluetai. Kai kurių žmonių rašteliai mėtėsi ant žemės, neatlaikę konkurencijos su kas minutę prisijungiančiais ‘kolegomis’. Kai aš gavau prisiliesti prie sienos, dvi moterys verkė šalia, buvo baisoka. Šiaip, jei to neskaičiuosime, atmosfera man padarė įspūdį, gera energija, kurią taip ir jauti tvinkčiojant pirštų galiukuose.

Antradienį susitikau su studente iš Lietuvos, abi džiaugėmės kalbėdamos lietuviškai. Vakar, kaip sakiau, važiavau į Jafą. O šiandien buvau parodos atidaryme Rusijos kultūros centre, kur vienas kalbėtojas teigė besidžiaugiąs, kad visam tam žiaurumą ir šlykštumą šlovinančiam modernaus meno marmalyne džiaugiasi, jog pavyksta išsaugoti geriausias Rusijos klasikinės realistinės tapybos tradicijas. Suintrigavo – argi tikrai vien žiaurumas šiuolaikiniame Izraelio mene? Eisiu paieškoti parodų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*