Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip „tarp jų nusileidęs angelas“, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Kadangi Vakarų Krante ilgą laiką buvo ramu, sako, šiemet piligrimų atvyko itin daug. Tačiau mūsų grupė dominavo visur, kur tik važiavome, gal dėl to, kad buvo ankstyvas rytas. Sieną kirtome itin lengvai. Netrukus jau buvome Šv. Kotrynos bažnyčioje. Filipiniečiams, kurių daugelis Betliejuje lankėsi ne pirmą kartą, labiau nei religiniai išgyvenimai rūpėjo nuotraukos – tas universalus ryšys, klijuojantis virtualių, metų metams perskirtų šeimų emocinius ryšius. Fotografuodamiesi šventose vietose, pirkdami suvenyrus ir žaislus, filipiniečiai darbininkai nuolat galvojo apie sutuoktinius ir vaikus.

Klausinėjau jų, kiek laiko jie gyvena Izraelyje. Pasirodo, kai kurie – daugiau kaip septynerius. Pagal tarpvyriausybinį susitarimą, filipiniečiai gali atvykti į Izraelį penkerių metų laikotarpiui dirbti vyresnio amžiaus žmonių slaugos srityje. Izraelyje itin daug pagyvenusių žmonių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Kai kurie iš jų išgyvenę Holokaustą, turi sunkių sveikatos problemų ir miego sutrikimų. Daugelis jų gyvena labai ilgai, vaikai nenori jų nuolat prižiūrėti. Taigi samdomi filipiniečiai. Jei per tą laiką jų prižiūrimas asmuo miršta, galima susirasti naują. Jei asmuo gyvena ilgiau kaip penkerius metus, galima prasitęsti darbo vizą tol, kol asmuo gyvena. Taigi filipiniečiai suinteresuoti, kad asmuo gyventų kuo ilgiau. Tačiau aplankyti Filipinus ar pasikviesti šeimą – neįkandamai brangu. Skaipas, socialiniai tinklai, video pokalbiai, siunčiamos nuotraukos – tai filipiniečiams kaip oras, kaip gimtoji kalba, kaip prisilietimai ir apkabinimai. Sakau: „Bet per tiek metų Europoje būtumėte tapę piliečiais ir turėtumėte šeimų susijungimo teisę… Kodėl pasirinkote Izraelį?“ – „O tu žinai, kaip sunku patekti į Europą?“ – sulaukiu atsakymo. Per šį pokalbį man pasidarė liūdna, kad dėl visiško atsitiktinumo mėgaujuosi privilegija čia būti tiek, kiek noriu, ir vos panorėjusi grįžti į Europą. Panašūs jausmai buvo apėmę Japonijoje.

Prie kiekvienos piligrimų lankomos vietos aplink sukiojosi prekeiviai ir siūlė visokius daiktus: rožančius, prakartėles, panoramines nuotraukas, papuošalus… Visiems hebrajiškai (pati nežinau, kodėl) atsakydavau „ačiū“ ir gailėjausi, kad nemoku to pasakyti arabiškai. Viena vertus, puikiai supratau, kiek mažai verslų ir darbų Palestinoje ir koks brangus vietiniams kiekvienas šekelis. Kita vertus, žinojau, kad negaliu apibendrinti, kad Betliejaus gyventojai, pardavinėjantys visokius daiktus turistams, nėra patys tie vargingiausi, kurių reikėtų gailėti, ir kad daugelis tik ir taikosi mus apsukti, kai čia pat parduotuvėse tie patys daiktai kainuoja pigiau.

Keisčiausia, kas nutiko Betliejuje, tai kai laukiant autobuso, su manim pradėjo flirtuoti palestinietis policininkas. Man buvo klaikiai liūdna. Norėjosi būti gerai ir supratingai, bet tuo pačiu metu jaučiau, kad be to, jog esu visaip ten socialiai jautri ‘wannabe’ intelektualė, esu visgi ir moteris, ir jokių romantinių-seksualinių santykių su šituo vyru, kad ir kaip solidarizuočiausi su juo kaip galingųjų politinių žaidimų auka, megzti nenoriu. Ilgainiui pokalbis su tuo vaikinu ir aplinkui vieni kitų nuotraukas bežiūrinėjančių filipiniečių darbininkų, pusei dienos palikusių sunkiu darbu bei diskriminacija aptaškytą savo kasdienybę, klegėjimas man sukėlė tokį gilų liūdesį, jog pagalvojau, kad niekada dar taip nesijaučiau per Kalėdas. Laimei, autobusas greitai atvėrė duris ir mes visi išskubėjome į Piemenėlių laukus.

Ten, pasirodo, pavėsinėje buvo suplanuotos filipinietiškos mišios. Biblija ir maldos buvo skaitomos angliškai, šia kalba buvo cituojami Jėzaus žodžiai, tuo tarpu pamokslas ir giesmės skambėjo tagalog kalba. Kunigas prieš tai atsiklausė, ar yra žmonių, kurie jos nesupranta (t.y. gal kas kilę iš mažesnių etninių grupių ir pagrindinės Filipinų kalbos nemoka). Kunigas, atsiųstas į Izraelį tik trims mėnesiams visai neseniai (netgi spėju, kad su turistine viza) bandė įkvėpti darbininkams pasididžiavimo: „Tik įsivaizduokite, kiek filipiniečių svajoja Šv. Kalėdas sutikti Šventojoje Žemėje… O jūs esate čia.“ Po mišių ant improvizuoto altoriaus darbininkai sukrovė kalnus rožančių, kryžių ir prakartėlių, kad kunigas visa tai pašventintų.

Pasivaikščioję po Jėzaus Gimimo Bažnyčią (ir prisifotografavę), vėl susėdome į autobusą ir grįžome į Izraelį. Prie sienos (ar žinote, kad Izraelis stato betoninę sieną su Vakarų Krantu, kad esą teroristai nepraeitų? Statydami sieną, atkerta kai kuriuos palestiniečių kaimus nuo gyvybiškai būtinų vandens šaltinių, lyg netyčia Izraeliui priskiria kai kurias palestiniečių žemes) kiek užsilaikėme, bet į autobusą įlipę du milžiniškais automatais ginkluoti kareiviai tik apžiūrėjo mus ir net pasų nepatikrino. Pakeliui sustojome Jeruzalėje, kur ant kalvos, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas, skaniai papietavome.

Valgom

Filipiniečių maistas labai savotiškas. Intensyvūs skoniai, daug mėsos, daug saldumos arba sūrumos. Du jaunuoliai netoliese prekiavo panoraminėmis fotografijomis. Kai atsitiktinai pažiūrėjau į juos, vienas pavymui sušuko, kas lietuviškai būtų a la „fainulka“. Nors, mano subjektyvia nuomone, kai kurios filipinietės buvo tikrai gražesnės ir objektyviai gerokai labiau pasipuošusios už mane, nei palestiniečiai, nei izraeliečiai kažkodėl nė nebandė jų šnekinti, gal dėl to, kad žino, jog jos – sunkiai dirbančios kviestinės darbininkės.

Žinojau, kad po kelionės į Jeruzalę manęs laukia karštas dušas ir lova, o kai kurių filipiniečių – darbas ir ilgo gyvenimo naštos kankinamų senų žmonių priekaištai. Tačiau šventinis-turistinis klegesys leido tikėti, kad darbininkai dargi laimingesni už mane. Ir argi ne kalėdinis stebuklas, kad pagaliau pralaužiau ledus su kaimynais, iš širdies su jais pasikalbėjau, pakeliavau, kartu aplankiau istorines vietas ir tikiu, kad ir toliau draugiškai bendrausime.

Pabaigai – lietuvių fotografo mintys apie Izraelį. Nedrįsčiau sakyti, kad šis paveikslas mažiau tikras nei tas, kurį susikuriu čia gyvendama. Tai – jo Izraelis, ir jis to neslepia. Bet atkreipkite dėmesį, kaip idealizuojami izraeliečiai ir kokiame kontekste minimi arabai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*