Mėnesio archyvas: spalio 2009

Pirma diena Izraelyje

Tai štai, po ilgo ruošimosi ir nerimo, kaip čia bus su legendiniais dokumentų inspektoriais, jau ramiai sau būnu Tel Avive.

Lėktuve iš Rygos dauguma kalbėjo rusiškai. Prie manęs atsisėdo Izraelyje gyvenantis rusas ir švedė, pirmasis pradėjo mus abi kalbinti, o paskui užmigo, tai su švede praplepėjome pusę skrydžio, o kitą užmigom ir mes. Tel Avivas fantastiškai atrodė lėktuvui leidžiantis. Jis labai tankus, gerai apšviestas ir neapdengtas debesimis.

Ryte prikėlė riksmai. Iš miegų nesupratau, kokia čia kalba, bet paskui nusprendžiau, kad arabų. Tarpusavy šūkalojosi statybininkai, dirbantys ant gretimo namo. Namai čia sustatyti labai tankiai. Įsikišau ausų kamštukus ir miegojau toliau. Tačiau kamštukai nesaugojo nuo kažkokio krintančio metalo garso. Atsibudau ir pažiūrėjau pro langą. Darbininkai karstėsi po pastolius be diržų, šalmų ar kitų saugos priemonių. Butokas vėliau sakė: „Jie arabai, tai niekam nerūpės, jei kas ir atsitiks“.

Butokai tarpusavy šnekasi ispaniškai. Miegu po Dali reprodukcija. Pro nestipriai užsidarančias seno namo duris laisvai įeina ir išeina šuo. Neįmanoma miegoti be ventiliatoriaus. Netoli jūra.

Dieną įsigyju šalies gyventojo atributus: banko sąskaitą, studento kortelę ir telefono SIM kortelę.

Važiuojant namo mergina netoli manęs telefonu garsiai kalba: „напишу два… tov, beseder, bye“.

Pro langus mačiau du filipiniečius vyrus, stumiančius neįgaliųjų vežimėlius. Kiek mačiau, gatves valo tik juodaodžiai.

Rankinę atidaryti ir apsauginiui parodyti reikia kaskart įeinant į kokį pastatą (banką, supermarketą…).

Visur žiauriai daug kačių.

Ak, o jau koks maistas… Visi jį gyrę buvo teisūs.

KTUG jubiliejus

Buvau KTUG jubiliejuje. Kaip visada apsilankymas Gimnazijoje sukėlė daug malonių emocijų. Buvo džiugu, kad mokytojai prisimena ir geru žodžiu mini, smagu sutikti buvusius bendramokslius. Tik kiek trikdė beveik iš visų vos pasisveikinus girdėta pastaba: „Skaitom Delfį…“ Keli komentarai, patekę į populiarųjį portalą, sukelia daug didesnį rezonansą nei kantrus kassavaitinis rašymas į šaunų, bet marginalų „Atgimimą“. Žmonės mane atsimena kaip „Delfi“ publikuotų rašinių autorę, o ne „Atgimimo“ skiltininkę.

Stebėdama pasirodymą (jis kaip visuma, režisuota Godos Piktytės, man, deja, pasirodė nykus, nors atskiri gimnazistų pasirodymai labai patiko) mąsčiau, ką galėčiau kaip absolventė padovanoti gimnazijai. Daug buvusių gimnazistų dabar direktoriai ar kitokie aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš savo ruožtu finansinio turto neužgyvenau. Tačiau galėčiau Gimnazijai palikti savo sukauptą biblioteką, su sąlyga, kad bet kada galėsiu ateiti ir skaityti savo knygas. Jos kaupiasi pas tėvus, nes aš dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Taigi šiaip ar taip jų su savim nesivežioju. Tik klausimas, ar gimnazistams būtų įdomios politologijos, sociologijos, medijų studijų knygos.

Be pinigų Vilniuje

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Politkorektiškumas

Tęsiant anksčiau kiek užgriebtą temą, liūdna ir niūru pastebėti, kad priešiškumas vadinamajam politiniam korektiškumui leidžia apsigaubti disidento aura. Nesvarbu, kad ši pozicija madinga jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar nesvarbiau, kad Lietuvoje vadinamasis politkorektiškumas yra kol kas tik siekiamybė, o ne kasdienybė. Na, tai kas gi iš tiesų kritikuojama?

Kaip pastebima ir Wikipedijoje, šis terminas beveik visada vartojamas paniekinamai. Kasdienėje vartosenoje jis reiškia perdėtą rūpinimąsi, kad tik „normaliu“, įprastos vartosenos žodžiu ko neįžeistum, ir Europos Sąjungos (rečiau – JAV) įsivaizduojamos hipertolerancijos vertybes. Vienas naujausių politinio nekorektiškumo pavyzdžių buvo Italijos šešėlinio monarcho Silvio Berlusconi pareiškimas, kad naujasis JAV prezidentas „gerai įdegęs“ ar panašiai. Taigi kasdienėje vartosenoje politkorektiškumas suprantamas kaip iš viršaus nuleidžiamos (elito primetamos) pastangos vengti bet kokių nuorodų į asmens odos spalvą (rasę), religiją, lytį, kūno sudėjimą, seksualinę orientaciją, amžių, taip pat šių minėtų pagrindų vienijamas grupes (imigrantus, homoseksualus, vyresnio amžiaus asmenis, etc.) vien dėl to, kad kažkas (Lietuvos atveju – ES) tai uždraudė. Taip pat jis reiškia visuomenės daugumos „kompleksą“ ir iš viršaus primestą baimę būti savimi (pavyzdžiui, atvirai švęsti Kalėdas) vien dėl to, kad tai gali įžeisti mažumas. Radikalesnėje vartosenoje politkorektiškumas reiškia „mažumų diktatą“.

Šio termino apibrėžimas tačiau skelbia, kad politkorektiškumas yra taikomas „kalbai, idėjoms, politikoms ar elgesiui, siekiant kiek įmanoma mažiau įžeisti grupes, [susiformavusias] lyties, rasės, kultūros, negalios, amžiaus ar kitokios tapatybės pagrindu“. Mano naudojamoje Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje termino „politinis korektiškumas“ nėra, todėl paskaidykime jį:

polìtinis, -ė adj. (1) susijęs su politika

polìtika sf. (1) TrpŽ nj. valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika

korektiškùmas sm. (2); rš → korektiškas
korèktiškas, -a adj. (1) mandagus, taktiškas: Korèktiškas elgesys DŽ.

Taigi lietuviškai politkorektiškumas reiškia mandagumą ir taktą. Jis prasideda nuo to, kad mokome mažus vaikus nebaksnoti pirštu į neįgalų ar matomų fizinių trūkumų turintį žmogų, o paaugusius – diskusijose dalyvauti su argumentais, o ne pasisakymais ad hominem (į žmogų, t.y. „kolega X klysta, nes remiasi netikslia informacija, vartoja netinkamą analogiją“, o ne „X yra storas mulkis – ką jis gali suprasti apie sportą?“). Korektiškumo antonimas – netaktas, chamiškumas.

Palauk, sakysite, o kur dingo „politinis“? Štai čia ir visa problema, bent jau kaip aš ją matau. Intelektualiai pagrįsta, nuosaiki, baubų nekurianti politkorektiškumo kritika turi ne vieną tiesos grūdą. Bet kuri idėja išsikreipia ir tampa absurdu, jei yra perspaudžiama. Lygiai taip pat idėjos išsikreipia, kai tampa privalomu elgesio kodu, vengiant paaiškinti, kodėl reikia taip elgtis. Paaiškinimą sugalvoja priešininkai.

Politkorektiškumo bėda yra ta, kad jis yra politinis klasikine, kasdienės vartosenos prasme. Jis nuleidžiamas iš viršaus ir pateikiamas kaip diplomatijos, politiško elgesio atributas. Elgtis reikia taip, nes tokios taisyklės, nes tik taip niekam neužkliūsi ir gausi, ko nori. Politkorektiškumas teoriškai reikalingas, kad galėtum dalyvauti politikoje. Lietuvoje (ir ne tik) politikoje galima labai sėkmingai dalyvauti su politiniu antikorektiškumu.

Kaip tik todėl apie save ir bendraminčius mieliau vartoju sąvoką „socialinis jautrumas“, o ne „politinis korektiškumas“. Pirmoji man reiškia siekį neįžeisti ne dėl to, kad nepadarytum diplomatinės klaidos, o dėl to, kad rūpiniesi, kaip jaučiasi šalia esantis. Jautrumas yra socialinis (lietuviškai – visuomeninis), nes juo siekiama, kad visi kuo darniau gyventų visuomenėje. Socialinis jautrumas man atrodo prasmingesnis ir už tolerancijos (pakantos) sąvoką (apie tai rašiau šiame komentare).

Kvakerių išmintis

Šiandien mano facebook naujienų skyrelis turėjo labai daug naujienų iš mano bičiulio Algio, kuris yra galbūt vienintelis kvakeris Lietuvoje (kvakeriai yra įdomi protestantizmo sekta, kuri bene pirmoji pasisakė už vergovės draudimą, o šiais laikais daug dėmesio skiria socialinei nelygybei, darbo organizavimui, individo laisvei ir pan.). Iš jo man visada smagu išgirsti visokių įdomių dalykų. Vienas, kurį vis bandau pradėti praktikuoti, yra praktinis principo „smerk nuodėmę, nesmerk nuodėmingojo“ pritaikymas kalboje. Tai priminė vieno dėstytojo Gioteborge (et, jau pamiršau pavardę, nes tą patį kursą dėstydavo keli) paskaitą apie „žirafų“ ir „vilkų“ kalbą. Vilkiška kalba, žinoma, būtų užstaugti ant oponento. Žirafiška kalba (tokia dėl to, kad neva kol idėjos užkyla per žirafos ilgą kaklą, atvėsta, arba dėl to, kad žirafa turi bene didžiausią širdį tarp žinduolių) pasižymi logine struktūra ir vengia puolimo. Struktūra tokia: ką kitas padarė? kaip aš dėl to pasijutau? ko norėčiau paprašyti kito? Praktiškai reikėtų kalbėti maždaug taip: „Tu pavadinai mane vėpla. Nors juokavai, mane tai skaudina. Prašau daugiau taip manęs nevadinti“ ar pan. Dėstytojas pabrėžė, kad neįmanoma visiems staiga imti kalbėti „žirafiškai“ ir ne visada tai tinka, bet visgi turėtume išmokti šią struktūrą ir kai ji tinka, pritaikyti.

Grįžtant prie A. ir jo papasakotos išminties, diskusiją labai gadina net mažiausi argumentai ad hominem (į žmogų). Todėl, prieštaraudami pašnekovams, turėtume užuot jiems klijavę kokią nors etiketę, laikytis maždaug tokios kalbos struktūros: „šis asmuo savo elgesiu rodo tokią ir tokią blogą savybę. nepanašu, kad asmuo norėtų pasikeisti. todėl būtų geriau, jei su šiuo asmeniu, kol ji/s nesikeičia, elgtumės taip“. Pavyzdžiui: „praeityje asmuo melavo. nepanašu, kad jis išsižadėtų ankstesnio elgesio ir keistųsi. siūlau už jį nebalsuoti“ vietoj „šis asmuo – melagis“.

Nuo žirafiškos kalbos šis kalbėjimo būdas skiriasi tuo, kad nėra „aš“ elemento. Bet man labiau patinka tuo, kad įveda keitimosi potencialą. Tiesą sakant, norėčiau išmokti šitų principų nepamiršti rašydama komentarus. Straipsniai yra vienas dalykas, bet rašant komentarus laisvės gerokai daugiau, todėl ir kartais norisi pasisakyti aštriau, neriboti savęs. Vis dėlto net ir provokuojanti kalba turėtų būti struktūruojama taip, naudoti daugiau veiksmažodžių nei būdvardžių ar daiktavardžių.

Tai man primena istoriją iš mokyklos, kai per neapdairumą istorijos mokytojai ištransliavau teiginį, be jokios refleksijos įsisavintą iš aplinkos. Pasakiau, kad pasitikėjimą politikais mažina tai, jog jie yra „seni komunistai“. Mokytoja tada paklausė, ar komunistas automatiškai yra blogas žmogus ir prieš man atsakant paminėjo, kad „tokie buvo laikai“, ir pasakė pavyzdžių apie konkrečius žmones, priklausiusius komunistų partijai, ir paklausė, ar juos jau reikėtų nurašyti. Tada mano refleksijos aparatas, žinoma, įsijungė, reikėjo kapstytis iš situacijos, ir aš pasakiau, kad problema veikiau yra jų apsimetimas, kad lyg niekur nieko galima pakeisti ideologinius marškinius. Sakiau, kad žmonės atsimena, kaip jie neigė religiją, o dabar stovi pirmose vietose bažnyčioje, kaip neigė Lietuvos nepriklausomybę, o dabar vairuoja tą valstybę. Džiaugiausi sugalvojusi tokį atsakymą, nes jis man pačiai labiau patiko nei nemoderuota aštri pozicija.

Taigi žiniasklaidoje minėtų pozicijų pritaikymas atrodytų taip: vietoj „radikalusis liūdnai pagarsėjęs Venesuelos prezidentas“ rašyti „Venesuelos prezidentas, nuo savo išrinkimo įvykdęs X ir Y“. Labai paprasta, bet kartu ir labai padėtų, todėl tikrai norėčiau, kad taptų mano įpročiu. Ypač mūsų žiniasklaidos erdvėje, kur itin daug sklando argumentų ad hominem, tokių kaip „rėkiančios moteriškės“, „jaunasis/oji X“.