Ką draudžia Nepilnamečių apsaugos nuo informacijos įstatymas

Kai kurie žmonės klausia, „ko čia dabar tie gėjai piktinasi vaikų apsauga nuo smurtinės ar pornografinės informacijos“. Esą Landsbergis Europarlamente gerai paaiškino, kad Lietuva turi teisę nusistatyti, kaip ginti savo vaikus. Vis dėlto dviejų stovyklų vartojamos sąvokos gerokai prasilenkia, todėl man knieti išdėstyti savo nuomonę, ypač tinklaraščio skaitytojams, kurių pažiūros kitokios nei mano.

Apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo pinkles jau kartą rašiau šiame komentare. Jame išdėsčiau, kad įstatyme akcentuojamos sritys nėra būtent tos, kur žiniasklaida turi didžiausią poveikį, ir kad apskritai saugojimas nuo jų yra daugiau deklaratyvus (liaudiškai tariant, „pakazucha“) nei veiksmingas.

Galima būtų leistis į diskusiją apie tai, kiek apskritai veiksmingas žiniasklaidos ribojimas. Vakar per kažkokią rytinę laidą buvo interviu su darželinukais apie filmus. Ne vienas jų prisipažino mėgstantis vakarais pažiūrėti „baisų filmą“. Viena pasakojo, kad filme „tetai peiliu dūrė į pilvą“. Tėvai tokius filmus žiūrėti leidžia. Taigi žymėk nežymėjęs. Kita vertus, tai, kad kai kurios priemonės neveikia, nereiškia, kad nereikia jų taikyti. Pasisakau už filmų ir laidų ženklinimą, bet ne šiuo įstatymu jis buvo įtvirtintas.

Įstatymas sukėlė žmogaus teisių ir lygių galimybių gynėjų pasipiktinimą ne todėl, kad „gėjai nebegalės propaguotis“ – na, kurgi jie Lietuvoje propaguojasi? Įstatymas yra blogas tuo, kad jame vartojama daug neaiškių, neteisinių sąvokų, neapibrėžtų kitais teisės aktais (pvz. Visuomenės informavimo įstatymu). Viena iš jų yra „propagavimas“.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia sąvoką „propaguoti“ taip:

propagúoti, -úoja, -ãvo tr. skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda: Gamybiniai pasitarimai yra puiki priemonė naujausiems darbo metodams propaguoti sp. Mes propagavome antifašistines idėjas, aktyviai dalyvavome moksleivių rateliuose rš.

propagánda sf. (1) Š, TrpŽ; A1884,333 idėjų, mokslų, pažiūrų, politinių teorijų skleidimas spaudoje ir žodžiu; politinio pobūdžio idėjinis poveikis plačiosioms masėms: Valstybinių nusikaltimų sąraše yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą taikai, t. y. bausmė už karo propagandą MLTEI195.
Vėlgi, ką reiškia skleisti idėjas, nėra iki galo aišku. Gal kiek suprantamiau su spauda ir knygomis, bet kaip apibrėžti idėjų ar mokymo skleidimą vizualinėmis priemonėmis? Ar tai, kad vaizdas ar kitoks žiniasklaidos turinys malonus akiai, įdomus, traukiantis akį, jau skleidžia idėją?
Kaip žinome, JAV ar JK galioja vadinamoji anglosaksiška teisės sistema, kai įstatymuose surašoma minimalus nuostatų skaičius, paliekant jas interpretuoti teisėjams. Teisėjais labai pasitikima, veikia precedentinė teisė (t.y. remiamasi ankstesniais teismų išaiškinimais). Lietuvoje veikia savaip modifikuota kontinentinė teisės tradicija, kur kuo daugiau taisyklių turi būti surašyta įstatymuose. Peršokti prie kitos teisės tradicijos niekaip negalėtume, nes teismai korumpuoti, nėra pakankamo visuomenės pasitikėjimo. Kai kada smulkmeniškas reglamentavimas prikuria daugybę sunkumų, bet kol kas nesurasta, kaip jo išvengti, nes antraip tuoj pat kas nors pasinaudoja įstatymo spragomis.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas parašytas taip, tarsi būtų mums svetimos teisinės tradicijos dalis. Jis aiškiai nenustato terminų, vartoja daug aptakių frazių ir taip palieka kiekvienam jį taikančiam teisėjui interpretuoti, kas sudaro pažeidimo turinį. Pirma, įstatymas žiniasklaidos kūrėjams nepateikia jokių gairių, kaip planuoti žiniasklaidos turinį. Antra, nėra ir aiškių nuorodų potencialius skundus nagrinėjantiems teisėjams, ką laikyti propaganda. Todėl teisėjai spręs pagal savo nuožiūrą ir, deja, kai kuriais atvejais greičiausiai pareiškėjų ir atsakovų piniginę. Nesant aiškaus apibrėžimo, teisėjas, vadovaudamasis su teise nieko bendra neturinčiomis savo nuostatomis, galės nuteisti bet ką už bet kokį nepatikusį turinį. Todėl, kaip jau ne kartą buvo minėta, tikėtina, kad nukentės žiniasklaidos turinio, bet kaip teigiamai kalbančio apie homoseksualus, rengėjai. Net jeigu ir ne, teisiniai neaiškumai paskatins savicenzūrą, „dėl šventos ramybės“, kad niekas neprikibtų. O tai jau tikrai nepadės gauti subalansuotą informaciją – ne tik apie faktus ir įvykius, bet ir apie egzistuojantį idėjų lauką bei pasaulio įdomybes.

Jeigu Seimas tikrai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamo informacijos poveikio, visų pirma turi juos taip ir įvardyti (nepilnametis – keista, „katašuniška“ sąvoka, apimanti asmenis nuo gimimo iki 18 metų). Antra, turi griežtinti žiniasklaidos žymėjimą ir jį prižiūrėti. Trečia, neaiškias ideologines sąvokas, tokias kaip propaganda, pakeisti aiškesnėmis (pvz., agitavimas) arba jas apibrėžti normalia teisine kalba. Ketvirta, neišskirti nė vienos grupės kaip pavojingesnės, kai tam nėra jokio pagrindo.

Žinoma, taip padaryti reikštų gauti mažiau politinių dividendų nei sukėlus vėją. Ir jau visai bloga darosi, kai rozetes ir fiktyvaus padėjėjo atlyginimą pavogusi Asta Baukutė per TV veblena, kad visi turi jausti atsakomybę už vaikų auklėjimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*