Kas valdo erdvę troleibuse

Ketvirtadienį su M. važiavom iš centro Lazdynų kryptimi. Įlipo gal 6-7 vaikiščiai, apie 11-13 metų, ir pradėjo garsiai aptarinėti kitus keleivius, žvengdami ir palydėdami kiekvieną sakinio dalį keiksmažodžiais. Jautėsi labai kieti. Mes apsimetėme, kad nekreipiam dėmesio ir toliau kalbėdamosi taip, kad mūsų žvilgsnių linijos sudarytų uždarą ratą. Nieko nedarėm – jų daug, juos sudrausminti beviltiška, o kanceliarinis peiliukas galėtų būti tokiems visai prieinamas ginklas, ir aplinkiniai nesureaguotų kaip visada.

Tada vaikigaliai pradėjo kartoti, ką mes kalbam, ir aptarinėti mūsų išvaizdą, etc. Viena moteris pasakė: „Iš kur čia papūgos?“, į ką jie atsakė dirbtinai pastorintais balsais „Ką papūgos, ėė ėė“ ir vaikišku žvengimu. Galiausiai vienas vyras pratrūko keiksmažodžių serija: „Jūs, BKN, ko čia keikiatės viešoj vietoj, BKN, namuose keikitės, BKN, matyt, seniai gavę P…Ų“. Vaikpalaikiai pagarbiai kikeno ir nieko nedrįso padaryti – suprantama, didelį besikeikiantį mačo jie gerbė ir svajojo būti kaip jis. Tiesa, kai jie paaugs, o jis didelis besikeikiantis mačo pasens, jie mielai jį sutikę gatvėj atspardys jam kepenis. Kai vyras išlipo, jie vėl pastorino balsus: „Ėėė, ėėė, sako, nesikeikit, o pats kaip keikiasi, hi hi hi“. Pagaliau mums atėjo laikas išlipti.

Iš sociologijos studijų mano galvoje prisidėlioję daug frazių ir sąvokų: „youth delinquency as a result of social tensions“, „youth from disadvantaged neighbourhoods“, „marginalisation“, etc., bet susidūrus su realybe, lietuviškai galiu pasakyti tik viena: SUKNISTI ŽIURKIUKAI.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*