Vėpsonės ir vėpsotojai

Trečiadienį per japonų kalbos pamoką skaitėm tekstą apie tai, kad japonai dažnai traukiniuose apsimeta, kad miega, kad netyčia nesutiktų pakeleivio žvilgsnio. Mat sutikę jie nežino, ką daryti. Tada diskutavom apie tai, kaip kieno šalyse su žiūrėjimo į žmones, ir net kinai pasakojo, kad atviriau pas juos.

O vakar, kai sėdėjau traukiny namo, priešais mane sėdėjo kokių 38 metų diedas, ir pagavau jo žvilgsnį. Jis tada nežymiai nusišypsojo. Aš nereagavau, pasikuičiau po rankinę, japonišku papročiu užsimerkiau ir snūduriavau. Buvo apie pusė pirmos. Kai traukiniui trūktelėjus atsimerkiau, diedas į mane tebežiūrėjo. Apsižvalgiau aplinkui, o akimis grįžtant į pradinę padėtį žvilgsnis vėl užkliuvo už diedo, ir jis vis dar tebevėpsojo. Jo žvilgsnis buvo švelnus ir gaižiai globėjiškas. Dariau visokius ne į temą dalykus: pasitikrinau mobiliaką, įsilašinau vaistų į akis, etc. Diedas tebežiūrėjo. Buvau nemiegojusi ir pavargusi. „Nu, tai ką norėtum su manim daryti, jei turėtum visišką laisvę, diede, a?“ – pagalvojau. Nors nujaučiu, kad nieko bloga jis nenorėjo, man tas žvilgsnis buvo tam tikras objektifikavimo pavyzdys. Ypač po to teksto skaitymo. Galiu beveik garantuoti, kad diedas nebūtų išdrįsęs taip atvirai vėpsoti traukinyje, jeigu būčiau japonė. Kai sėdžiu traukinyje, nesu viena iš asmenų, kurioms galioja japoniškos mandagumo taisyklės. Esu „objektas-baltas kūnas“. Baltas kūnas yra vienintelis dalykas, ką diedas žino apie mane. Jis nežino, kiek ilgai esu Japonijoje, ar kalbu japoniškai, galbūt esu ištekėjusi už japono ir auginu tris vien japoniškai šnekančius vaikus. Bet jis mano, kad viso to jam nereikia žinoti, užtenka, kad esu baltas moteriškas kūnas traukiny, kuriam negalioja japoniškos mandagumo taisyklės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*