Viešasis transportas

Prisimenu, kai perėjau į kitą mokyklą, iš kurios nebebuvo galima parbėgti namo per 15 minučių, ir nusprendžiau išbandyti, kiek laiko užtrunku važiuodama troleibusu, vieną minutę lyg šaltas dušas perliejo nemaloni mintis: dabar kasdien dešimtys visiškai nepažįstamų žmonių turės visas teises mane liesti.

Pagalvojau taip tada, kai kažkoks senukas susvyravęs staigiai sustojusiame troleibuse įsikibo į mane, beveik apkabindamas per liemenį. Visko pasitaiko. Ir viskas keičiasi. Dabar ne tik kad atpratau keiksnoti tokį keliavimo būdą kiekvieną kartą, kai kažkas prisiploja visu ūgiu, įremia alkūnę į smilkinį ar vožteli krepšiu. Esu tikra, kad daugybę kartų ir mano kuprinė kam nors bjauriai brūkštelėjo per veidą, ir mano koja privertė suklupti, ir mano galva trukdė pasiekti turėklus. Ir turbūt niekas nesusimąstė, kad tai nepakenčiama.

Tai, kas bent kiek atviresnėje erdvėje neabejotinai būtų lengvas smurtas arba priekabiavimas, čia yra neišvengiamybės dalis. Gali net pagalvoti, kad ne dėl autobuso ar troleibuso trūkčiojimo koncentruota žmonių minia banguoja ir stumdosi, o priešingai – visa transporto priemonė liula nuo sadomazochistinio trynimosi. Viešasis transportas kaip stichija – niekas nekaltas dėl jos siautėjimo. Todėl apkūni ponia niekada neatsiprašys, kad ką tik užgriuvusi visu svoriu išsuko man ranką.

Todėl vis turtingėjančios visuomenės nariai, galintys sau leisti porą valandų pastovėti kamščiuose, bet užtat nuo šio pasaulio atsitvėrę maža plienine konstrukcija, kurią bent jau gali vadinti sava, tikriausiai pasijunta jaukiau įsivaizduodami, kaip kasdien šimtai miestiečių lipa į liulantį antiprivatumą ir laukia, kada užsidarys durys.

Nesistebiu, kad Tokijo gyventojų regėjimas viešajame transporte iš tunelinio iš karto persijungia į tokį, kuris eina kiaurai niekam nereikšmingus kūnus. Stovi prie žmogaus per pusę metro ir matai, kad jam ar jai neegzistuoji. Esi nematomas ir jokiais pojūčiais nepatiriamas. Niekas negirdi, apie ką kalbiesi su kaimynu. Niekas nemato, kad žvalgaisi aplinkui. Niekas nejaučia, kad kvėpuoji į veidą.

Iš geliančio vėjo, sniego šratų ir minčių žvarbumos išplėšia atsidarančių durų garsas. Kaip gerai, pagaliau atvažiavo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*