Žymų Archyvai: žodžiai

Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Skaitykite toliau

Įleisk PR į socialinę akciją ir…

Jau esu rašiusi apie problemas, kurios iškyla, kai biurokratija ar NVO pernelyg pasitiki reklamos kūrėjomis. Bloga reklama dažnai ištransliuoja visiškai priešingą žinutę arba susmulkmenina, išstato pajuokos objektu tą idėją, kuriai įgyvendinti yra skirta. Neseniai pamačiau dar vieną neapgalvotos reklamos pavyzdį. Labai svarbų darbą atliekanti organizacija „SOS vaikų kaimai“ užsakė akciją, skatinančią aukoti lėšas veiklai. Pirmiausia pamačiau plakatą, kur nelabai vykusiai sulipdyta pusė vaikos galvos su puse paukščio galvos ir teigiama štai taip: Skaitykite toliau

Diskusija apie feminizmą ir viešo kalbėjimo klausimai

Šią savaitę dalyvavau fondo „Frida“ renginyje – diskusijoje apie tai, ar feminizmas yra „elito“, ar „masių“ reikalas. Tai buvo Jungtinių Tautų 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu programos dalis. Be manęs diskutavo Rasa Navickaitė (CEU Lyčių studijų doktorantė), Daiva Baranauskė („Fridos“ vadovė) ir prof. Natalija Mažeikienė (VDU Plėtros prorektorė, Socialinio darbo katedros profesorė). Klausimo nebūčiau taip formulavusi, bet mielai sutikau pateikti savo požiūrį. Tiesą sakant, apie elitą nediskutavome, ir turbūt aš vienintelė pavartojau tą žodį ir pateikiau darbinį elito apibrėžimą: tai tokios žmogos, kurios turimas privilegijas (šiek tiek mano pamąstymų apie privilegiją čia) ir gėrybes (įskaitant socialinį ir finansinį kapitalą) priima kaip savaime suprantamas ir joms priklausančias, kurių nebūtina išprašyti, užsidirbti ar nusipelnyti. Dažnai kalbama, kad TV, „Žmonėse“ ar „Delfi“ atsiduriančios garsenybės yra netikras elitas, bet, mano nuomone, jei visuomenėje laikoma, kad viena svarbiausių gėrybių yra žiniasklaidos kalbėjimas apie žmogą, o šios žmogos mano, kad jų jogurto pasirinkimas ar šuns priežiūros ypatybės yra savaime vertos visiems žinoti ir aptarinėti, tada pagal tokios visuomenės taisykles jos yra elitas. Bet tiek to. Diskusijoje buvo įdomesni kiti aspektai, o po jos – dar kiti. Skaitykite toliau

Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau apie Astos Stašaitytės-Masalskienės laidą BTV, kai eterio gavo atviras nacis ir apie paplitusią idėją, kad, demokratiškai surinkus kuo įvairesnių personažų asorti, laikoma, kad viskas gerai, net jei tarp jų atstovaujamos ir radikalios, neapykantą skatinančios nuomonės. Kita vertus, puikiai suprantame, kad pažinti šį visuomenės segmentą, suprasti, kas jame vyksta, taip pat privalome. Auditorijoje buvęs Deutsche Welle korespondentas Vašingtone Miodrag Soric′ius nusprendė pamokyti ir mane: Vakaruose, kur žurnalistės profesionalios, jis teigė, nenutiktų taip, kaip nutiko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje, o joje taip nutiko, nes Lietuvoje žurnalistės nelabai geros ir daug jų yra homosovietikės. Pamatęs, kad išpūčiau akis, jis tęsė: „Taip taip, aš pažįstu tas šalis, esu ten ne kartą buvęs.“

Skaitykite toliau

Ką reiškia „gerbti nuomonę“?

Kai trumpam atokvėpiui įlendu į Facebook, ji tiesiog lūžta nuo diskusijų apie filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės ir režisieriaus Romo Zabarausko debatus (pirmas tekstas, atsakas, atsakas atsakui). Ši diskusija išvirto į apsikeitimą nuomonėmis apie šias dvi asmenybes, apie kairės tapatybę Lietuvoje, apie tai, kas su kuo draugauja ir nedraugauja, ir apie tai, kas yra tie vadinamieji mažutėliai. Deja, daug kas pasimeta nesutarimuose dėl sąvokų, o mano bendražygės Nidos pozicija, atrodo, dažnai lieka nesuprasta. Aš irgi jos nesupratau, kol nepaaiškino Facebook’e. Todėl noriu pasiūlyti skirtingų debatuose dalyvaujančių pozicijų paaiškinimą ir šiek tiek „magaryčių“ nuo savęs. Skaitykite toliau

Delfi apie konvenciją prieš smurtą

Parašiau komentarą į Delfi. Šiaip neturiu laiko užsiimti atsakinėjimais ir netgi žiniasklaidinę veiklą paskutiniu metu stengiuosi orientuoti kitur, bet buvo baisu pagalvoti, koks iškreiptas vaizdas nusės Delfi skaitytojų galvose po G.Vaitoškos teksto. Jis nepasivargino pagūglinėti, kas yra postfeminizmas ir kas yra radikalusis feminizmas, o jo skaitytojos dar mažiau pasivargins. Taigi parašiau šį tekstą ir pabandžiau paaiškinti, kas yra kas. Tačiau jau gavau pastabą, kad rašau per daug akademiškai.

Blogai. Aš neįsižeidžiu, jei kas pasako, kad akademinis mano tekstas per daug publicistinis. Publicistinį stilių vertinu labiau nei akademinį, o suprantamumas ne specialistams man – didelė vertybė. Žinoma, konsultaciniame darbe, jei man sako, kad stilius – ne politikos analizės, tai reiškia, kad reikės perrašyti. Tačiau iš visų stilių labiausiai vertinu publicistinį ir būtent juo noriu geriausiai rašyti. Taigi mane neramina, jei net išsilavinusiai žmogai mano tekstas sunkiai suprantamas. Taip ir išeina, kai dirbi kelis nesusijusius darbus…

Cosmopolitan laužia tylos apie moterų sekso turizmą sieną

Įdomi tema. Nesvarbu, kad Karibai – ne šalis, o universitetas – Ben Guriono, bet surinkta įdomių faktų. Aš esu prieš neturtingų šalių gyventojų egzotizavimą ir objektifikavimą, bet tai, kad moterys važiuoja sekso ieškoti, tai visgi slepia tam tikrą revoliucinę žinutę mūsų kultūroje, kurioje moteris neva „duoda“ (jei tai daroma be pagarbos) ar atsiduoda (jei su pagarba). Taigi pratinkimės – moterys turi seksualinių poreikių, kurie dargi gali laaabai nepatikti mūsų „Lietuva – lietuviams“ triukšmautojams.

Bent jau aš nebuvau skaičiusi tokio straipsnio, kuris siųstų tokią žinutę: „Viskas čia OK, moterys taip daro, tik nesipasakoja. Štai sąrašiukas, kur galima gauti ir už kiek, – sėkmės, tik nepamiršk apsaugos“. Kaip sako liaudis, gotta love Cosmopolitan.

Lietuvoje – „pašnekink nacionalistą“ mėnuo?

Kaip grybų po lietaus užderėjo visokių pokalbių su radikaliais nacionalistais. Visoms smalsu, kas gi nutiks Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Turiu milijoną kitų darbų ir neskirčiau savo laiko analizei, bet va, šiandien pakraupti privertė interviu su Juliumi Panka „Kauno dienoje“ – laikraštyje, kurį anksčiau su malonumu skaitydavau. Pakraupti ne dėl turinio, o dėl to, kaip konstruojamas pasakojimas ir link kokios nuomonės kreipiamos skaitytojos.

Kokios kyla asociacijos, perskaičius, kad J.Panka „kelia nerimą“ E.Zuroff’ui? Turbūt kad J.Panka labai garsus. O gal – kad E.Zuroff’as Lietuvos skaitytojoms žinomas kaip labai piktas, tai tegu ir kelia tą nerimą? Prieš interviu – klausimas: „Kas jis – fašistas, neonacis ar tiesiog žmogus, mylintis tėvynę?“ Interviu eigoje J.Panka išsigins neonacizmo, pasistengs parodyti, kad fašistas irgi nėra. Vadinasi, turime patikėti, kad jis tiesiog „tėvynės mylėtojas“. Įsivaizduokime panašų interviu su A.Paleckiu, kurį Lietuvos tautinio jaunimo centras gerokai pranoksta radikalumu. „Kas jis – slaptasis agentas, komunistas ar tiesiog darbininkų mylėtojas?“ Atmetame pirmus du ir paliekame tą mylėtoją. Skaitykite toliau

Logika pagal A.Račą: jei iš aukšto žiūri į internetines „razborkes“, turbūt nužudytum savo artimuosius

Artūras Račas yra vienas įdomiausių Lietuvos tinklaraštininkų, operatyviai ir įvairiapusiškai reaguojantis į aktualijas. Tačiau, matyt, santykių aiškinimasis su Algiu Ramanausku-Greitai ir kitais išsekino jį taip, kad neseniai jo tinklaraštyje atsirado neregėto įžeidumo paplavos – tekstas „Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta“. Manau, kai aistros aprims, pačiam A.Račui bus gėda dėl pasirinkto diskutavimo būdo ir tikiuosi, kad jam užteks proto ir garbės atsiprašyti L.Donskio ir Holokausto aukų artimųjų.

A.Račo teksto pagrindinė mintis tokia: tas, kas abstrakčiai postringauja ir, iškilus konfliktui, nepriima aiškios pozicijos bei neįvardija nusikaltusių, savo laiku galėjo būti ir nacių talkininkas. Net jei atsiribosime nuo asmeniškumų, loginėje grandinėje aiškiai trūksta kelių grandžių. Bet nuo asmeniškumų šiuo atveju atsiriboti negalima. Kaip A.Račui susišvietė diskusiją dėl kažkokių kelių tinklaraščio įrašų ir Facebook žinučių, kurias po kelerių metų visos pamirš, sulyginti su skaudžiausiu Lietuvos istorijos įvykiu? Sakysite, tiesiog norėjo efekto – radikalizuoti, sutirštinti spalvas. Skaitykite toliau

Š.Navickis pateikia „antitolerastų“ mąstymo santrauką

Kol laukiu naujos užduoties darbe, palandžiojau po lietuviškus FB forumus ir aptikau dienos radinį – štai šį Šarūno Navickio tekstą, kritikuojantį partijų programas. Įdomus ne tik simptomiškas atsietų politikos sričių sugretinimas (konservatorių neva aktuali rinkiminė kampanija ir ekonominė politika, liberalų ir socialdemokratų – tik socialinė politika ir partijų programos). Šiaip tekstas padrikas ir nebūtų vertas dėmesio, jei ne vienas sakinys:

[…] jau esama „gerosios praktikos“, įgytos Garliavoje. Berods, ten irgi būta kažkokių neaiškių dalykų, susijusių ir su mums dar neįprastu seksualumu, ir su vaikais…

Labai gera tipiško dešiniųjų „antitolerastų“ (žmogų, kovojančių su turbūt patiems neaiškiu „tolerastijos“ baubu) mąstymo santrauka. Kam čia gilintis, kas ką pasakė, kas su kuo išties solidarizuojasi? Kažkas kažkur minėjo, kad, berods, kažkur būta kažko neaiškaus. O dar su „neįprastu seksualumu“ susijusio – tai nuo įsigilinimo, tikslaus sąvokų vartojimo ir argumentuoto paaiškinimo atleidžia, nes kaip gi čia dabar domėsiesi neįprastu seksualumu, dar patik… ėėė, tai yra, susiterši.

Labai patiko tas „berods, būta neaiškių dalykų“, užsirašau ir naudosiu.