Žymų Archyvai: žinių visuomenė

Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą. Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Mokslas visuomenėje

Dar viena teminė kolekcija, kurią ateityje pildysiu.

Sveikata

Šįkartą Komsomolkėje (Lietuvos ryte) ne britų, o amerikiečių mokslininkai. Šiame straipsnyje seku, kaip pakito JAV universiteto žinutė, keliaudama per Daily Mail į Lietuvos bulvarinius puslapius. Pakito ir tyrėjos lytis.

Kad ir kaip ekspertės ir valdžios skatintų moteris pasitikrinti, ar neatsirado krūties vėžio rizika, draudimo įmonės moteris baudžia už tai, kad jų byloje yra įrašų apie testus, nepiktybinius pakitimus ir kt. Skaitykite toliau

Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Skaitykite toliau

Darbai ir įgūdžiai

Kairiųjų žurnale Jacobin pasirodė postdarbo visuomenės idėjos kritika – ilgas straipsnis, bet rekomenduoju paskaityti. Jį skaitant, iškilo įvairių klausimų apie skaitytus filosofus – akivaizdžiai neatkreipiau dėmesio į kai kuriuos jų teiginius arba ne tas knygas skaičiau.

Tuo tarpu FB man priminė trejų metų senumo mintis, kurias surašiau ir po to nebegrįžau prie jų. Tai dar vienas argumentas rimtus dalykus kaupti čia, o ne FB. Mintis buvo tokia: postindustrinėje visuomenėje daugumą darbų apibūdina kurios nors iš šių užduočių dominavimas:

Skaitykite toliau

Rašymas ir darbo vertė

Neseniai dviem skirtingais formatais išėjo mano pasisakymai apie žurnalistiką ir darbo vertę. Vienas jų – labai įdomus pokalbis su Karoliu Vyšniausku iš Nanook (įrašas čia). Buvo smagu sužinoti, kad jis skaito šį tinklaraštį ir, pats būdamas laisvai samdomas žurnalistas, turi daug įdomių klausimų, kylančių iš realistiško įsivaizdavimo apie šį pasirinkimą.

Antra mano minčių apie freelance’inimą porcija – Maltos kairiųjų portale Isles of the Left. Čia aptariu, kaip socialinis kapitalas tampa valiuta, kuria atsiskaitoma rašytojoms, bet, nors žinių ekonomikoje įvairios Pierre Bourdieu apibūdintos kapitalo formos įvairiais būdais mainomos, nefinansinio kapitalo likvidumas iškart sumenksta, kai paliekame žinių ekonomikos ribas. Kartais barteris yra palankus, siekiant įsigyti tam tikrų dalykų: aš jums darbo, jūs man – garbės. Tačiau problema iškyla tada, kai nei darbo, nei garbės nebegali išsimainyti į būstą, duoną (ar jos alternatyvą be gliuteno), danties plombą ar užlieto buto remontą.

Skaitykite toliau

Vilnius, G taškas ir įvaizdžio klausimai

Mindaugas Jackevičius (LRT) aprašė keistą skandalą dėl dar keistesnės Vilniaus reklamos, pristatant Lietuvos sostinę Europos G tašku. Kadangi jis nutarė, jog komentuoti G taško simboliką labai tinka vyrai publicistai, tekste yra tokia citata: „„Giesmių giesmėje“ […] pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. […] Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais.“ Tad kokias perkeltines reikšmes audžia tokia kampanija, ką byloja PRščikės, ir ką turėtų perskaityti turistės (mano blogo gramatinės giminės politika aprašyta čia)? Panagrinėkime reikšmių lauką. Skaitykite toliau

Žiniasklaida ir turinys

Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.

Skaitykite toliau

Nidos Vasiliauskaitės siūlymas panaikinti privalomą ugdymą

Neseniai rašiau apie švietimo, koks jis yra, problemas. Prisipažinau, kad mokytis man buvo lengva, sekėsi, buvau mokytojų mėgstama, netrūko draugių, bet vis tiek negalėjau pakęsti mokyklos ir laukdavau, kada visa tai pagaliau baigsis. O štai Nida Vasiliauskaitė žiebė iš peties – švietimo sistemą ji siūlo ne reformuoti, o panaikinti. Skaitykite toliau

Rugsėjo 1

Šiandien mano kartos lietuvės kelia į Facebook’ą savo pirmoje klasėje nuotraukas, savo vaikų nuotraukas ir išminties perlus. Daug kas šiandien byloja apie mokymosi svarbą, apie tai, kokia buvo jų patirtis kaimo ar miesto mokyklose, ko išmoko ir neišmoko, ir kaip puikiai, nepaisant visų trūkumų, viskas išsirutuliojo į visai neprastą viduriniosios klasės gyvenimą. Kad taip būtų, reikia skaityti daug knygų.

O man visai nesinori galvoti apie tai, kaip čia viskas galiausiai išsirutuliojo. Struktūriškai mąstant, didžioji dalis mano darbų kažkiek primena mokyklą. Reikia skaityti, rašyti rašinius, rašyti taip, kad patiktų toms, kas vertina, įsiminti daug detalių, kad paskui galėčiau jas atpasakoti žodžiu ar raštu, spręsti uždavinius. Visa tai reikia padaryti iki nustatyto termino, kitų diktuojamu ritmu. Kai kuriuose iš mano darbų reikia saulėtas dienos valandas praleisti sėdint ant kėdės. Dažnai reikia kalbėti prieš auditoriją, kartais proceso dalis būna išvykos, tik vietoje kokio nors Vytės Nemunėlio muziejaus dabar gaunu vykti į institucijas Briuselyje ar universitetus Andalūzijoje. Tokie yra nemaža dalis viduriniosios klasės darbų, ir tam mokykla ruošia ir paruošia. Tačiau lyginant štai tokią dabartį su mokykla, nė už ką nenorėčiau grįžti į pastarąją. Kodėl? Skaitykite toliau