Žymų Archyvai: žinių visuomenė

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau

Nereklama ir nežinios

Šeštadienio rytas su įjungtu TV. Įsivaizduokime: prasideda laida „Politikos žinios“. Laidos pašnekovė – Lietuvos Gėrio partijos atstovė. Klausimas jai: „Kaip manote, kas bus, jei už jus nebalsuos?“ – „Ooo, kils didelis pavojus, – atsako politikė. – Štai praeitą kadenciją Gėrio partija surinko mažai balsų ir matom, kas išėjo – nedarbas, žemos mokytojų algos, krizė… Kad visa tai pranyktų, būtina balsuoti už Gėrio partiją.“ Kameros žvilgsnis tuo metu gosliai lyžčioja partijos logotipą ant sienos ir politikės laikomo segtuvo. Reporteris daugiau klausimų neturi. Jungiamas vaizdas iš studijos, vedėja/s gražiai atsisveikina. Prabėga laidos rėmėjų sąrašas, tarp jų – ir Lietuvos Gėrio partija.

Žinau, kad taip negalima. Užtat verslams galima. Ir būtent taip elgiasi TV6 laida „NT žinios“. Kaip ir sveikatos laidos, šioji tyčia trina ribas tarp normalios ir paslėptos reklamos. Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „The wind-up bird chronicle“ (Prisukamo paukščio kronikos)

Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus. Skaitykite toliau

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau

Eurobloge – apie alternatyvą darbo rinkai

Euroblogo savaitės tema „Bendroji skaitmeninė rinka“ suteikė progą pakalbinti bičiulį Mindaugą Indriūną, kuris su komanda plėtoja platformą, leidžiančią už darbus atsiskaityti kuriamų projektų ir daiktų akcijomis, o prireikus jomis mainytis.

„Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės. Tarkime, mano programos vertę atvaizduoja šimtas akcinių vienetų su mums suvokiama verte, straipsnį – kitas šimtas akcinių vienetų, o vienas kilogramas obuolių, tarkim, kilo iš projekto Z (pvz., plantacijos) su savo 100 akcijų, kur obuoliai yra maža to projekto dalis (pvz., 0,01). Tačiau ji turi pamatuojamą dydį. Jeigu mes žinosime santykinę akcijų vertę, galėsime pakeisti akcijas vienas kitomis taip, kaip skirtingas valiutas pagal jų kursą,“ – savo idėją aiškina Mindaugas.

Interviu čia.

Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Skaitykite toliau