Šiandien ryte norėjau parašyti naują blogo įrašą, kurį būčiau užvadinusi “Epilogas:…” Jame būčiau apsvarsčiusi kilusio skandalo reikšmę ir apie tai, ko visi išmokome. O išmokome tikrai daug. Su kitais NK95 nariais ilgokai derinome pozicijas, ką daryti ir kokiais kanalais. Todėl, kai dienos šviesą išvydo mūsų pranešimas BNS, jis paskendo įvykių sūkuryje. Aš supratau, kaip svarbu dokumentuoti ir išsisaugoti tai, ką pastebi, nes internete viskas gali greitai pasikeisti ir pasipils kaltinimai, kad išsigalvoji. Būčiau parašiusi, kad tikriausiai pasimokė ir redakcija, kurią skandalas turėjo įkvėpti atidžiau rinktis, rūšiuoti ir skelbti tekstus. Na, o skaudžiausiai liko pamokytas pats P.Stankeras, vyresniame amžiuje netekęs saugios valstybės tarnybos. Būčiau pridūrusi ir tai, kad sklando nuomonės, jog provokaciją strategavo įtakingos struktūros iš Rusijos (kaip visada, tokių dalykų niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet štai kame “Lietuvos ryto” autorius įžvelgia tendenciją). Lietuva ketina pirmininkauti ESBO – reputacijos reikalai įgyja daugiau svarumo. Nežinau, ar tokį aiškinimą galima drąsiai dėti į straipsnį, bet nuomonė įdomi.

Ta proga būčiau pakvietusi visus sąmoningus patriotus laikytis ramiai ir racionaliai, jei jiems išties rūpi Lietuvos gerovė, nes spaudimas didelis ir svarbu parodyti, kad demokratinės institucijos veikia, o kaltės pripažinimas ir apsivalymas gali ateiti iš vidaus. Dar galėčiau netgi pacituoti patriotinės dainos žodžius:

“Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme,
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.”

(Autorius K.Genys)

Tačiau tada priėjo “Veido” vidaus politikos redaktorius Audrius Bačiulis. Continue Reading »

Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. “Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji “Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar “Veido”) “Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: “Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis “neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis “neva” turėtų būti kitoje vietoje – “legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad “Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

• Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, “makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus “legenda”, “neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
• Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po “autorius nesuprato”. Na, koks gi “kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

Continue Reading »

Atnaujinimai apačioje. Lapkričio 22 d. gavau mane pašiurpinusią nuorodą. Pirmą kartą “rimtojoje” Lietuvos žiniasklaidoje matau tokį akivaizdų, akiplėšišką Holokausto neigimą. Lapkričio 14 d. portale veidas.lt pasirodęs tekstas (lyg ir straipsnis, bet žurnalistinės etikos nė nebando laikytis) yra čia. Baisioji ištrauka yra tokia:

“Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).”

Paryškinimas mano.

Vėliau autorius/ė dar neslepia gailesčio mirties bausme baudžiamiems naciams.

Primenu, kad Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis numato:

170² straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas

1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

— Continue Reading »

Mokslininkai atrado naują kalbą, o LRT išrado naują kalbų grupę: “tibetiečių-burmano”. Delfis nekritiškai nusikopijavo šitą kvailystę. O tekste net angliškai pateiktas jos pavadinimas, kad net arkliui būtų aišku: Tibeto-Burman = tibetiečių-birmiečių. Turbūt lietuvių ir latvių šeimą reikėtų vadinti Baltiko kalbomis.

Apie kitas agentūrų reporterių vertimų vingrybes, kurių žiniasklaida, atrodo, net neperžiūri, rašiau čia.

Seniai seniai užsiregistravau portale Klasė.lt. Tiesą sakant, niekada jo pernelyg nenaudojau, bet kažkaip neišsitryniau. Per tą laiką jame įvyko visokiausių pokyčių. Klasė.lt tapo bendros platformos “E-pasas” dalimi. Na, ką darysi, užsiregistravau kaip E-paso vartotoja. Toliau nesinaudojau portalu, nes viskas persikėlė į Facebook, bet peržiūrėdavau el. paštu atsiunčiamas naujienas. Anot tinklalapio, “Šiuo metu su savo ePasu galite jungtis prie visų www.klase.lt posistemių (Mano klasė, Mano grupė, Mano bičiuliai, Mano pažintys), prie skelbimų svetainių www.skelbimai.lt ir www.skelbikas.lt, svetainės studentams ir moksleiviams www.studijos.lt, portalo mamoms www.mama.lt, video svetainės www.supervideo.lt, prie skundų svetainės www.skusk.lt, prie orų svetainės www.orelis.lt, taip pat prie www.daineles.lt, www.tostai.lt, www.zaiskim.lt, www.valiutos.lt”. Tiesą sakant, taip ir neužfiksavau, kada Klasė.lt naujienlaiškį su pagrindiniais bendraklasių veiksmais ėmė papildyti E-paso naujienlaiškis, ir kada pastarasis tapo kažkada neblogo, bet dabar į “Respublikos” lygį nusiritusio Balsas.lt portalo naujienlaiškiu. Portalą seniai nustojau skaityti – tos kelios tikros naujienos nevertos kapstymosi po mėšlynus. Balsas.lt priglobė visokius kraštutinius dešiniuosius ir net atvirus nacionalistus. Tačiau vakar gautas naujienlaiškis pranoko pats save. Gavau laišką nuo E-pasas sistemos, pavadinimu “Krizė Lietuvoje paankstino studenčių-prostitučių darbą”. Continue Reading »

“Atgimimas” paklausė mano (ir ne tik, spėju) seniai seniai duoto pasiūlymo ir savo svetainėje sukūrė profilį kiekvienam skiltininkui. Nuo šiol visus mano komentarus galite skaityti čia. Sudėti tik šių metų, užtat nuolat pildomi.

Ar man reikia Twitter? Laikiau tai nesąmone ir nenorėjau turėti nieko bendra su šita itin susireikšminti leidžiančia žinučių siuntykla. Bet šiandien supratau, kad norėčiau prenumeruoti Europos lyčių lygybės instituto žinutes, be to, kai kurie mano draugai šitą galimybę intensyviai naudoja.

Ar skaitytumėte? Prenumeruotumėte? Ar tai būtų geresnis būdas man bendrauti su pasauliu? O gal verčiau susikurti atvirą FB profilį? Ar ši priemonė tinka mano skleidžiamoms temoms? Jei taip, kuria kalba? Ar patys naudojate Twitter? Dažnai? Kokiems tikslams? Parašykite, labai įdomu.

… O tatai skaitydami permanykiet, kiek daug laisvių mes turime Europoje nuo diktatoriškų psichopatų. 10 metų Izraelio premjerui pavaldžios vyriausybės spaudos tarnybos direktorius Daniel’is Seaman’as galėjo su žurnalistais elgtis kaip tinkamas – žeminti, stumdyti, rėkti ant jų ir… jaustis už nieką neatsakingas ir niekam neatskaitingas. Bent truputį kritiškiems žurnalistams jis grasino užsiundyti saugumą, šiaip neįtikusius vadino “šūdo gabalais”, palygino BBC su nacių propaganda (įspūdingą sąrašiuką surinko tinklaraštininkė Lisa Goldman), o mėgstamiausia jo manipuliacijų priemonė – atsisakymas atnaujinti spaudos korteles. Visus tuos metus jis tiesiog buvo tose pareigose, ir niekas nesugebėjo jo nuimti. Tačiau dabar, kai laikyti tokią gėdą bet kokiai demokratinei valstybei nebeįmanoma, nes spaudimas Izraeliui auga (po flotilės skandalo), nutarta surengti viešą konkursą šioms pareigoms užimti.

Pabandykime mąstyti teigiamai: Izraelis apsivalo. Nors, atrodytų, vyriausybė gerai supranta, kad viešieji ryšiai svarbu, ji kažkodėl įtartinai ilgai laikė šitą tipą tokiose svarbiose pareigose. Tikėkimės, jo įpėdinis bus normalus, racionalus pareigūnas ir žurnalistai galės lengviau atsikvėpti.

Linksma: čia. Liūdna – čia.

Man nepatinka, kaip rašo čia.

Paskui parašysiu daugiau, dar esu darbe.

Noriu pasidalyti retu automatinio vertimo perliuku iš “Delfi”:

“Neseniai vykusiuose rinkimuose Vengrijoje partija „Fidesz“ gavo daug balsų, kaltindama žydų sostinę noru užvaldyti visą pasaulį.”

Kurį laiką galvojau: kas ta sostinė? Na, akivaizdu, kad Google vertiklis nėra labai jautrus homonimams. Dar desertui nerangios struktūros sakinys:

“O dabar, po pasaulinio ekonomikos nuosmukio, ieškant ant ko suversti kaltę, vėl atsiranda nuodinga politika.”

Skirtingai nei žada antraštė, nieko neminima apie neapykantą Romos katalikams.

Dvejetas. Skirtingai nei “Atgimimas” ir kiti leidiniai, “Delfi” nemėgsta nurodyti šaltinio, iš kurio versta. Nenurodomi ir vertėjai. Laikausi nuomonės, kad jokio teksto geriau už blogą tekstą.

Ankstesnės “Delfi” lingvistinės vingrybės čia. Atnaujinimas: dar vienas perliukas čia. Turbūt anksčiau Izraelio ir Palestiniečių savivaldos derybos būdavo labai agresyvios… Todėl labai svarbu, kad “derybos kaip galima greičiau turi tapti tiesioginėmis.”